Vasarą norisi lengvumo, tad jos metu „Sociologijos skrynelės“ rubrikoje kviesime trumpam atsikvėpti ir bent trumpam iš mokslo bei žinių pasaulio persikelti į kūrybą ir fantaziją. Jūsų laukia trys trumpos pasakos-nepasakos, o šiandien dalinamės pirmąja, pačia trumpiausia pasaka „Basa mergaitė“, kviečiančia apmąstyti mums skirtą laiką čia, žemėje, ir šiek tiek stabtelėti, kad jis eitų lėčiau.
Vieną ankstyvą rytą išbėgo basa mergaitė į pievą. Rasos lašeliai kuteno švelnias pėdas kuždėdamiesi apie gyvenimą. Vienas sako, riedėdamas žolės stiebu:
– Kažkada gyvenau kitame pasaulyje, bet šis gražesnis – toks spalvotas!
Kitas, garuodamas visu savo paviršiumi, svarsto:
– O aš turbūt kadaise buvau žvaigždė, nes į mane visa saulė susigeria!
Trečiasis, kuris pūpsojo sau ramus ir didelis ant pūkuoto lapo, garsiai pagalvojo:
– Aš noriu būti čia, kur esu, ir tiek, kiek noriu būti.
Šalia šnekorių nusileido pėda, paskui šašuotas kelis, pasiramsčiuodama prisėdo purvina rankytė, ir galiausiai priartėjo didelė žalia akis, ant kurios vis krito nešukuotos plaukų sruogos. Ir visai netyčia maža gamtos dulkelė pakuteno nosį, ir tada nugriaudėjo, tarsi griaustinis su didžiuliu vėju, mažas vaikiškas čiaudulys, nupūsdamas lašelius žemyn. Vienas sudužo į daugelį mažų vandens šukių, kitas susigėrė į tamsią žemę, trečiasis beriedėdamas nugaravo kažkur į padanges.
Basa mergaitė sunkiai pakilo nuo žemės, pasitaisė išsprūdusią žilą sruogą, pažvelgė į nedidelį rasos veidrodėlį ir pamatė jame daug prabėgusių metų.
Autorė Ieva Dryžaitė
Redaktorė Kotryna Zaveckaitė
