Povilas Višinskis (1875–1906) išlieka viena ryškiausių lietuvių tautinio atgimimo asmenybių. Jo indėlis į politinę kultūrą ir visuomenės savimonės ugdymą formavo lietuvių demokratinę ideologiją. Pirmasis drąsiai iškėlęs Lietuvos nepriklausomybės klausimą savajame „Credo“, jis nepabūgo teisiniu keliu Rusijos Senate ginti lietuviškos spaudos laisvės (4: 14; 5: 7; 7: 317) ir nepaleisdamas iš rankos plunksnos telkti aplink save maištaujančią, atgimimo idėjomis alsuojančią visuomenę. Priklausydamas varpininkų kartai ir tęsdamas Vinco Kudirkos pradėtą misiją, it tikras „lietuvybės apaštalas“ (3: 327), Višinskis siekė tautiniam judėjimui suteikti apčiuopiamas strategines gaires, telkti bendraminčius ir, svarbiausia, įtvirtinti nuoseklią politinę kryptį kovoje prieš carinės Rusijos priespaudą.

Įsitraukimas į Vilniaus visuomeninį gyvenimą

Po 1904 m. laimėtos bylos Rusijoje (kai jis buvo išteisintas dėl kaltinimų platinus draudžiamą lietuvišką spaudą) Višinskio gyvenime prasidėjo naujas etapas. Išlaisvintas iš teismų ir persekiojimų, jis apsigyveno Vilniuje, kur pradėjo aktyviai veikti tautinio atgimimo judėjime (2: 97–103). Čia organizavo politinius susibūrimus, redagavo pirmąjį legalų lietuvišką dienraštį „Vilniaus žinios“ ir skleidė „naujosios gadynės“ idėjas savo publicistinėse brošiūrose. Tokie darbai kaip „Žmogaus tiesos“ (1905), „Visuotinas, lygus, slaptas ir betarpiškas balsavimas“ (1905), „Kas tai yra konstitucija?“ (1906), „Vaina arba karė“ (1906) ir kiti, buvo leidžiami jo paties įsteigtoje „Šviesos“ bendrovėje, o spausdinami Juozapo Zavadzkio spaustuvėje Vilniuje, glaudžiai susijusioje su tautinio žodžio sklaida.

Publicistinio pobūdžio leidinių svarba ypač išryškėjo 1905 m. Rusijos revoliucijos ir Didžiojo Vilniaus Seimo kontekste, kai lietuvių visuomenė pradėjo vis plačiau diskutuoti apie politinę autonomiją ir demokratinius principus. Višinskio tekstai tapo ne tik agitacinėmis priemonėmis, bet ir Lietuvos ateities vizijomis, kurios, nors ribotos carinės valdžios sąlygomis, padėjo įtvirtinti modernios politinės kultūros pamatus. Remdamiesi Ąžuolyno bibliotekoje saugomais Višinskio XX a. I dešimtmečio publicistiniais leidiniais, dabar ir aptarsime jo pagrindines demokratines pažiūras bei jas formavusius veiksnius.

Politinės nuostatos ir jų šaltiniai

Neramiais 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime Višinskis argumentuotai pagrindė Lietuvos nepriklausomybės idėją, pabrėždamas būsimos valstybės demokratinį pobūdį ir lietuvių kultūros sąsajas su europine tradicija. Seime dalyvavo įvairių politinių pažiūrų lietuvių veikėjai, todėl netrukus įsiplieskus politinėms „rietenoms“ tapo akivaizdu, jog tautinio judėjimo modernėjimas nebuvo vienalytis procesas (6: 216; 2: 97–98). Tačiau amžininkai išskiria Višinskį kaip diplomatišką „taikintoją“ (2: 107; 7: 324) – asmenį, gebėjusį suartinti politiškai skirtingas grupes ir telkti jas bendram tikslui. Tokiai jo laikysenai įtakos turėjo platesnė demokratinė pasaulėžiūra.

Višinskio politinės ir visuomeninės idėjos buvo artimos Vakarų pasaulio – Amerikos, Anglijos ir ypač Prancūzijos intelektinei tradicijai. XIX a. pabaigoje Prancūzija buvo laikoma demokratijos ir pilietinių teisių simboliu, o 1789 m. Didžiosios revoliucijos palikimas – konstitucija bei Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija – tapo kertiniais orientyrais daugeliui tautinių judėjimų Rytų Europoje.

Revoliucija, panaikinusi feodalinę santvarką ir pradėjusi modernios demokratijos formavimąsi, tapo nuolatiniu Višinskio argumentu publicistikoje. Jo tekstuose ataidėjo revoliucijos principai – konstitucijos būtinybė, lygybė ir universalios žmogaus laisvės, kurių svarba, anot Višinskio, nenusileidžia net Dešimčiai Dievo įsakymų (10: 17–20). Lietuvoje tokios idėjos buvo gana novatoriškos ir, deja, carinės Rusijos politinės priespaudos sąlygomis sunkiai realizuojamos. Nepaisant to, Višinskio tekstuose jaučiamas optimizmas ir suvokimas, kad pilietinis ugdymas yra būtinas žingsnis prieš siekiant platesnių politinių reformų.

Darbe „Žmogaus tiesos“ Višinskis tituliniame puslapyje cituoja prancūzų teisininko ir politiko Gui-Jean-Baptiste Target (1733–1806) kalbos, pasakytos1789 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamajame susirinkime Paryžiuje, ištrauką. Akcentuodamas, kad „žmogaus tiesas ne visi težino“ ir kad „reikia jas visiems nurodyti ir išaiškinti“ Target išreiškė būtinybę aiškiai įvardyti žmogaus teises tam, kad jos taptų visuotinai suprantamos bei apsaugotų ateities kartas nuo valdžios ydų.

Target ženkliai prisidėjo prie naujos įstatyminės santvarkos kūrimo: jis buvo išrinktas į Prancūzų akademiją, o 1789 m. tapo Trečiojo luomo deputatu. Būtent Trečiojo luomo atstovai, reikalavę lygiateisiškumo su privilegijuotais sluoksniais, Generalinius luomus pavertė Nacionaline Asamblėja ir pradėjo kurti konstitucinę tvarką. Politinis virsmas, kai valdžia iš monarcho ir aristokratijos perėjo į tautos – paprastų žmonių – rankas, ypač imponavo Višinskiui. Šią patirtį jis laikė pavyzdžiu Lietuvai, ragindamas visuomenininkus telktis, siekti politinio atstovavimo ir kurti valstybę, kurioje lietuvių tautos balsas būtų girdimas.

Įkvėpimą Višinskis atrado ir kito Prancūzijos revoliucijos teoretiko, Emmanuelio Josepho Sieyèso (1748–1836) idėjose (11: 9). Sieyèsas iškėlė tautos suvereniteto principą ir prisidėjo prie 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos rengimo. Jis teigė, kad teisės kyla iš tautos, o ne iš monarcho ar privilegijuotų luomų, todėl tik tauta turi „konstitucinę galią“ (pouvoir constituant) – teisę kurti ir keisti konstituciją. Tokiu būdu Siejèsas Višinskiui suteikė aiškų teorinį pagrindą kalbėti apie tautos, kaip tikrojo valdžios šaltinio, vaidmenį.

Taigi, cituodamas prancūzų revoliucionierių Target ir Sieyèso žodžius, Višinskis simboliškai susiejo jų idėjas su lietuvių tautiniu judėjimu, siekdamas supažindinti tautiečius su konstitucinės valstybės ir žmogaus teisių samprata, kuri po ilgų carinės Rusijos priespaudos metų buvo paminta, užmiršta ar daugeliui net neįsivaizduojama.

Prigimtinės ir pilietinės žmogaus teisės

„Visos žmogaus tiesos priklauso visiems žmonėms lygiai be jokio skirtumo: ar tai jis būtų vargdienis, ar turtinguočius, išmintingas ar menkos galvos, vyras ar moteriškė, katalikas ar liuteris, lietuvis, žydas ar lenkas, jaunas ar senas, sveikas ar ligotas, vis viena – tegul jis naudojasi visomis žmogaus tiesomis, tegul elgiasi, kaip nori, by tik jo pasielgimai, jo darbai nevaržytų kitų žmonių, nekenktų jiems“ (11: 15–16). Taip rašė Višinskis apie prigimtines žmogaus teises, laisvę ir lygybę brošiūroje „Žmogaus tiesos“, formuodamas universalią žmogaus teisių sampratą, kurioje nelieka vietos luominei ar religinei diskriminacijai.

Išties, Višinskis pagrįstai laikomas vienu pirmųjų žmogaus teisių idėjų skleidėjų Lietuvoje. Savo darbe „Žmogaus tiesos“ jis analizuoja žmonių gerovės ir valstybės santykį, pabrėždamas būtinybę derinti žmogaus laisves su valdžios ribojimais. Šią nuostatą įtvirtina jo teiginys, jog visos žmogaus teisės veikia kaip „pamatas gerai surėdytos valstybės“ (11: 15).

Remdamasis Sieyèso išsakytomis mintimis, Višinskis skirsto žmogaus teises į prigimtines ir tas, kurios atsiranda gyvenant valstybėje, t. y. pilietines (11: 8–9). Jo manymu, pagrindinis šių teisių tikslas – žmogui „tobulinti prigimtį“ (11: 8) ir „laisvai žengti pirmyn“ (11: 13). Todėl kiekvienas asmuo privalo rūpintis savimi ir savo laisvės įgyvendinimu, tačiau kartu gerbti kitų teises, nes tik jų tarpusavio derinimas lemia teisingos ir harmoningos visuomenės kūrimą.

Prigimtinės teisės, Višinskio skirstytos į materialines (11: 10–11) ir dvasines (11: 12–13), apėmė platų spektrą. Materialinės teisės užtikrino asmens ir nuosavybės neliečiamybę, laisvę judėti bei pasirinkti gyvenamąją vietą, darbo laisvę ir teisę į teisingai įgytą turtą. Tačiau būtent dvasines teises, nuolat ribotas jo paties gyvenime, Višinskis vertino kaip svarbiausias. Joms jis priskyrė sąžinės ir tikėjimo laisvę, susirinkimų bei draugijų nevaržomą steigimą, žodžio ir spaudos laisvę, taip pat mokymosi ir mokymo galimybę – kiekvienas, pasak Višinskio, turi teisę mokyti kitus rašyti, skaityti ir perduoti viską, ką pats moka ir laiko reikalinga.

Piliečių teisės (11: 13–15), kurias Višinskis laikė esminėmis lietuvių visuomenei ir be kurių, jo manymu, tautinė kultūra negalėjo klestėti, buvo grindžiamos lygybės principu: visi prieš įstatymą ir teismą turi būti lygūs, kiekvienas gali siekti valdžios pareigų, o mokesčiai turi būti proporcingi kiekvieno individualioms pajamoms. Tik turėdami lygias galimybes ir teisinę apsaugą, Višinskio supratimu, piliečiai gali tapti visaverčiais ir sąmoningais visuomeninio gyvenimo dalyviais. Todėl natūraliai šias nuostatas papildo politinės teisės – teisė rinkti atstovus, dalyvauti leidžiant įstatymus ir valdant kraštą.

Demokratiški rinkimai

Anksti supratęs, jog lietuvių tautą labiausiai alina „neturtas, tamsumas ir caro rėžimas“ (6: 216), Višinskis šūkiu „Kilk ir kelk“ ragino aplinkinius kovoti prieš valdžią, kelti į šią kovą kitus ir siekti laisvos Lietuvos (13: 50; 12: 61; 2: 93–94). Tačiau lietuvių visuomenė buvo dar menkai susipažinusi su demokratiniais valstybės valdymo įrankiais. Višinskis savo brošiūrose „Visuotinas, lygus, slaptas ir betarpiškas balsavimas“ ir „Kas tai yra konstitucija?“ paprastai ir suprantamai aiškino skaitytojams, kaip turėtų būti įtvirtinti demokratiniai pamatai valstybėje.

Svarbiausia Višinskio demokratinės vizijos nuostata buvo visuotinis balsavimas, apimantis visus visuomenės sluoksnius, nepriklausomai nuo piliečių turto, lyties, tautybės ar religijos (10: 6–7). Tačiau jis numatė ir išlygas – balsuoti negalėtų nepilnamečiai, „bepročiai“, teistieji asmenys ir tarnaujantys kariai bei policininkai (10: 8). Jis akcentavo slaptą, tiesioginį balsavimą – be tarpininkų ir be išorinio spaudimo (10: 10–11). Tokia vizija ryškiai kontrastavo su Rusijos imperijos Valstybės Dūmos rinkimų sistema po 1905 m. revoliucijos, kur balsavimo teisė buvo griežtai ribota ir nelygi, iš esmės išlaikiusi autokratinę Caro viršenybę bei palikusi valstiečius be realios galimybės dalyvauti priimant sprendimus.

Įdomu, jog remdamasis Naujosios Zelandijos pavyzdžiu, Višinskis drąsiai teigė, kad Lietuvoje į rinkėjų gretas privalu įtraukti ir moteris. Jos, jaunojo ideologo teigimu, „taip pat turi savų rūpesčių ir interesų“ (10: 6), kuriuos dera atstovauti. Toks pasiūlymas buvo novatoriškas, nes tuo metu moterų politinės teisės pasaulyje dar nebuvo plačiai pripažintos. Galima numanyti, jog šią įžvalgą sustiprino Višinskio artima draugystė su Gabriele Petkevičaite-Bite, Marija Pečkauskaite-Šatrijos Ragana ir kitomis šviesuolėmis, kurių išmintį ir draugiją jis ypatingai vertino.

Lietuvoje moterų rinkimų teisės įtvirtintos 1918 m. lapkričio 2 d., Laikinosios konstitucijos pamatiniuose dėsniuose sulyginus vyrų ir moterų teises. Netrukus moterims buvo leista kandidatuoti ir į Steigiamąjį Seimą, kuriame jos dalyvavo ir buvo išrinktos. Tai tapo vienu svarbiausių demokratijos žingsnių atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, o moterų dalyvavimas politikoje padėjo formuoti parlamentinę demokratiją tarpukario Lietuvoje, šioje srityje net aplenkiant kai kurias Vakarų Europos šalis. Taip Višinskio vizija iš tiesų realizavosi.

Visuotinių rinkimų metu išrinkti deputatai turėtų spręsti esminius krašto reikalus: mokesčių sistemą, akcizus ir muitus, įstatymų tobulinimą, teismų organizavimą, kariuomenės tarnybos trukmę, švietimo plėtrą (10: 12). Višinskio siekis buvo aiškus – parodyti, kad demokratiniai mechanizmai yra ne abstrakti teorija, o praktiniai įrankiai, leidžiantys tautai dalyvauti valstybės valdyme.

Konstitucija – modernios valstybės pagrindas

Spaudoje vis dažniau pasirodant diskusijoms apie konstituciją, Višinskis išleido brošiūrą, kurioje paprastai ir suprantamai paaiškino visuomenei šį naują, mažai girdėtą dalyką. Jis šmaikščiai ramino skaitytojus, teigdamas, kad konstitucija yra „geras dalykas, kuris nulaužo valdininkams ragus“ (9: 3), t. y. riboja valdžios savivalę. Brošiūroje Višinskis pabrėžė, jog konstitucija yra įprastas dokumentas daugelyje pasaulio šalių, išskyrus Rusiją, Turkiją, Kiniją ir dar kai kurias Azijos ir Afrikos valstybes (9: 4). Nors konstitucijos įvairiose šalyse skiriasi, jų esmė, anot Višinskio, yra žmogaus laisvės – apie jas jis plačiau kalbėjo „Žmogaus tiesose“.

Višinskio konstitucijos samprata rėmėsi Apšvietos ir revoliucinėmis idėjomis, pabrėžiančiomis valdžios ribojimą ir piliečių teisių apsaugą: laisvės aiškiai įtvirtinamos įstatymais, o už jų pažeidimą nuobaudas skiria teismas, ne policija ar valdžia (9: 5). Taigi konstitucija suvokiama kaip pamatinių įstatymų rinkinys, užtikrinantis ne tik žmonių dalyvavimą valstybės valdyme, bet ir valdžios padalijimą (įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė) (9: 7–8).

Višinskio teigimu, konstituciškai įtvirtinti įstatymai yra ilgalaikiai ir nekaitaliojami, todėl ir vadinami pamatiniais, o jų pakeitimai galimi tik žmonių valia, dokumente nustatyta tvarka (9: 3–4). „Ten, kur yra konstitucija <…> be žmonių sutikimo negali nieko svarbaus daryti nė karaliai, nė ministeriai, nė kiti valdininkai“ (9: 6), – rašė jis. Priešingai, ten, kur konstitucijos nėra, „žmonės turi mokesčius mokėti, klausyti valdžios, visokias nuo jos skriaudas kentėti ir vis tylėti – niekur ir niekada neprasitarti, kad valdžia negerai padarė“ (9: 6). Tokios mintys atskleidžia Višinskio siekį parodyti konstituciją kaip valdžios ribojimo ir piliečių teisių apsaugos garantiją. Jo argumentai buvo tiesioginė reakcija į carinės Rusijos autokratinę sistemą, kurioje tebebuvo juntamos spaudos draudimo, lietuvių kalbos ribojimų ir religijos persekiojimo pasekmės.

Išvados

Povilas Višinskis buvo reikšminga modernėjančios Lietuvos politinės ir kultūrinės minties figūra. Jo idėjos apie konstituciją, visuotinį balsavimą ir žmogaus teises suformavo modernios tautos sampratą ir prisidėjo prie politinės kultūros plėtros carinės priespaudos sąlygomis.

Nors jo gyvenimas buvo trumpas, Višinskio mintys darė ilgalaikį poveikį tautiniam judėjimui ir tiesiogiai atsiliepė 1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimams, kurie vėliau kūrė intelektinį pagrindą 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybei. Savo publicistika Višinskis skatino lietuvius suvokti save kaip politinę bendruomenę, turinčią teisę į savivaldą ir nepriklausomybę. Jo tekstai, kritikuojantys carinę santvarką ir aiškinantys demokratinio valdymo principus, ragino imtis praktinių veiksmų: organizuotis, kurti politines struktūras ir siekti socialinio teisingumo.

Straipsnio autorė Ąžuolyno bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centro vyresnioji metodininkė S. Veprauskienė, 2025 m.

Literatūra

1. Prof. P. Avižonis, „Atsiminimai apie Povilą Višinskį“, Kultūra, 1931, Nr. 4, p. 213–216.
2. J. Būtėnas, Povilas Višinskis. – Kaunas, 1936.
3. J. K-as, „Povilas Višinskis (Dvidešimt penkeri metai nuo mirties)“, Trimitas, 1931, Nr. 17, p. 326–327.
4. K. S. [Kostas Stiklius], „Povilas Višinskis“, Trimitas, 1922, Nr. 37, P. 12-16.
5. „Povilas Višinskis“, Naujas žodis, 1926, Nr. 15, p. 7.
6. A. Povylius, „Ką aš atsimenu apie P. Višinskį“, Kultūra, 1931, Nr. 4, p. 216–217.
7. P. Ruseckas, „Povilas Višinskis (1875–1906)“, Iliustruotoji Lietuva, 1926, Nr. 40, p. 317, 324.
8. P. Višinskis, Vaina arba karė. – Vilnius, Juozapo Zavadzkio spaustuvė, 1906.
9. P. Višinskis, Kas tai yra konstitucija? – Vilnius, Juozapo Zavadzkio spaustuvė, 1906.
10. P. Višinskis, Visuotinas, lygus, slaptas ir betarpiškas balsavimas. – Vilnius: Juozapo Zavadzkio spaustuvė, 1905.
11. P. Višinskis, Žmogaus tiesos. – Vilnius: Juozapo Zavadzkio spaustuvė, 1905.
12. Blinda [Povilas Višinskis], „Credo“, Varpas, 1901, Nr. 6, p. 61.
13. Blinda [Povilas Višinskis], „Credo“, Varpas, 1901, Nr. 5, p. 50–51.

Iliustracija: Povilo Višinskio portretas, ~1903 m. ©Maironio lietuvių literatūros muziejus. (Suskaitmeninta versija)