Dokumentinį kiną vis dar lydi stereotipai. Manoma, kad ši kino meno rūšis rimta, nuobodi, šiek tiek lėtoka ir jos peržiūrai reikia susikaupti bei nusiteikti. Ąžuolyno bibliotekoje pasibaigęs Lietuvos kino centro finansuojamas projektas „Kinas bibliotekoje: jaunoji karta dokumentikoje“ leido praktiškai patikrinti šią vyraujančią klišę. Atsakymas nėra vienareikšmis.
Per projektą buvo įkurtas jaunimo kino klubas „Kino kampas“, kuris ir toliau sėkmingai vykdo savo veiklą, surengtos jaunimo dokumentinio kino dirbtuvės su režisieriumi Maratu Sargsyanu, vyko diskusija apie jaunojo kūrėjo kūrybinę sėkmę ir nesėkmę, parodyti šeši dokumentiniai filmai. Juos rinkomės pagal jaunimui aktualias temas – psichologinę sveikatą, brandą (angl. coming of age) pilietinį aktyvumą, kūrybos laisvę, tapatybės paieškas. Filmų peržiūros parodė, kad ne viską galima iš anksto numatyti.
Kas ir ką žiūrėjo?
F. Böhmo „Dear Future Children“, pasakojantis apie tris jaunas aktyvistes iš Ugandos, Čilės ir Honkongo, labiausiai sudomino tarptautinius studentus. A. Lekavičiaus „Spec. Žvėryno“ auditorija buvo įvairi, o G. Beinoriūtės „Pokalbių rimtomis temomis“ daugiausiai atėjo pažiūrėti (ir paklausyti) moterys, galbūt mamos. Po M. Stonytės „Švelnių karių“ sulaukėme daugiausia padėkų ir reakcijos.
Mažiausiai žiūrovų atvyko į S. R. Mueres „Raving Iran“. Tačiau būtent po šio filmo peržiūros įvyko vienas įsimintiniausių pokalbių. Vyresnio amžiaus žiūrovas nuoširdžiai džiaugėsi, kad filmo herojai – du Teherano elektroninės muzikos kūrėjai – gavo galimybę išvykti į Šveicariją: „Juk Irane jiems neleido laisvai kurti, o tokie talentingi vaikinai“. Pokalbis prasitęsė ir užsivėrus bibliotekos durims. Pasirodo, maža auditorija nereiškia mažo poveikio.
K. A. Schröderio „Don’t Give A Fox“ sukėlė visai kitokią reakciją. Vyresnio amžiaus žmonėms nepatiko filme skambantys keiksmažodžiai. Tai buvo reakcija, kurios nesitikėjome, bet juk tokia situacija taip pat yra filmo patyrimo dalis.
Ne visos filmų peržiūros surinko pilnas sales, ne visi sulaukė teigiamos reakcijos. Tačiau gal dokumentinis kinas ir neprivalo įtikti visiems, būti švelnus, lengvas ir patenkinti visų žiūrovų lūkesčių? Šis žanras dažniau renkasi nepatogias temas, tikrus žmones su tikra kalba (ir keiksmažodžiais, nes realybėje žmonės gyvendami gyvenimą kartais nusikeikia). Suprantama, kad tam tikri dokumentikos niuansai gali erzinti, nepatikti, sukrėsti ar priversti protestuoti prieš turinį.
Greita, patogi, įtrauki popdokumentika
Vis dėlto pastebima, kad pastaruoju metu dokumentika ima šiek tiek pataikauti auditorijai. Ji nebėra vien mažų salių kino rūšis – dokumentiniai filmai ir serialai persikėlė į televizorius, kompiuterius bei telefonus ir dėl mūsų kaip žiūrovų dėmesio konkuruoja su vaidybiniu kinu ir serialais. Prie to smarkiai prisidėjo transliavimo internetu platformos, pvz. „Netflix“, „Amazon“, „Disney+“. Tai 2026 m. straipsnyje „The Documentary: From Niche Genre to Streaming Darling“ pažymi medijų tyrėjos Catalina Iordache ir Eline Livémont. Įprastai buvusi biografinė, meninė, eksperimentinė, dabar dokumentika vis dažniau tampa populiariosios ekranų kultūros dalimi.
Ar tai blogai? Atsakymas – nebūtinai. Tiesa, tyrinėtojos Iordache ir Livémont atkreipia dėmesį į kitą dokumentinio kino populiarumo medalio pusę – didžiųjų platformų įtaka gali skatinti temų ir pasakojimo formų supanašėjimą. Be to, atsiranda ir dokumentikos subžanrų, puikiai mokančių prikaustyti dėmesį – tikrų nusikaltimų istorijos, garsenybių portretai, sporto dokumentika, į kelias serijas išskaidytos istorijos, kurių pabaigoje žiūrovas paliekamas su intriga. Šios formos išlaiko susidomėjimą, skatina žiūrėti toliau.
Pasirodo, dokumentika vis dažniau pasiskolina iš vaidybinio kino pramoginį „rūbą“ ir juo „pasipuošia“. Siekiant, kad žiūrovas paspaustų play ir neišjungtų filmo po dešimties minučių, atsiranda pagunda suteikti jam tai, ką jis mėgsta ir pažįsta – lengvą turinį.
Klausti savęs ir klausti ekrano
Mąstant šia tema, klausimą „ar dokumentinis kinas vis dar nišinis?“ norisi pasukti kita linkme. Galime paklausti: kas atsitinka su dokumentika, kai ji išeina iš nišinės sąvokos ribų? Ar ji vis dar rimta, nepatogi? Drąsiai erzinanti ar labiau pataikaujanti žiūrovui? O gal ji mokosi tų pačių taisyklių, kaip ir visas darbartinis ekranų pasaulis? Ar žodis nišinis yra trūkumas? O gal visai ne trūkumas, jei į filmo peržiūrą ateina žmogus, kuriam iš tikrųjų rūpi tai, ką jis mato ekrane?
Projektą finansuoja Lietuvos kino centras.
Projekto informaciniai rėmėjai: Všį „Kylantis Kaunas“, UAB „Diena Media News“, MB „Kas vyksta“.
