Ernst Wichert „Lietuviški pasakojimai“
Tai viena gražiausių ir jautriausių XIX a. pabaigos vokiečių literatūros duoklių lietuviškajai Mažosios Lietuvos kultūrai. Nors autorius buvo vokiečių valdininkas ir teisėjas, jo širdis akivaizdžiai plakė kartu su paprastais lietuvininkais – būrais.
Knygos pasakojimai nukelia mus į Rytų Prūsijos kaimus, kur Nemunas, marios ir bekraštės pievos formavo ypatingą žmonių charakterį.
Daugelyje apsakymų (pvz., garsiajame „Šaktarpis“) siužetas sukasi aplink teisinį ir moralinį konfliktą. Kadangi E. Wichert pats buvo teisėjas, jis meistriškai aprašo situacijas, kai sausas įstatymas susiduria su „liaudies tiesa“. Herojai dažnai priversti rinktis tarp to, kas teisinga pagal įstatymą ir to, kas teisinga pagal Dievą bei sąžinę. Žmogaus išlikimas tiesiogiai priklauso nuo jo santykio su gamta – jei būras gerbia gamtos dėsnius, jis išgyvena, jei bando juos pergudrauti, pralaimi.
Keletas citatų:
Marios nieko neatiduoda savo noru, bet jos gerbia tą, kuris nebijo mirties ir žvelgia jai tiesiai į akis. Lietuvio drąsa nėra triukšminga, ji tyli kaip pats Nemuno tekėjimas.“
„Šaktarpis nėra tik laikas, kai ledas lūžta po kojomis. Tai laikas, kai lūžta sielos. Tai metas, kai pasimato, kas tavo širdyje tikra, o kas – tik pavasario saulės ištirpdomas melas.“
„Ji nieko nesakė, tik padavė jam duonos kepalą, bet jos rankų drebėjimas išdavė daugiau nei tūkstantis vokiškų meilės eilėraščių. Lietuvio širdis ne liežuvyje, o delnuose.“