Pakitęs artumas ir atstumas, arba kai pasirenkame vienatvę, kurioje nebūname vieni

Stebint kasdienybę

Jei stebi pasaulį, jį gali visai neblogai pažinti ir be didelių tyrimų – bent tą, kuris vyksta panosėje. Nors duomenų, straipsnių, diskusijų netrūksta norint iliustruoti tai, kokiame amžiuje gyvename, kasdienybės pajautimas suteikia to gilaus žinojimo, neperteikiamo skaičiais.

Pavyzdžiui, kai papuoli į situaciją, kai norint paskambinti telefonu reikia iš anksto susitarti ir geriausia tai daryti raštu. Ir tokių situacijų vis daugėja.

Arba kai paskambinti telefonu negali, nes anapus nematomo laido esantis žmogus mieliau susirašinėja.

Arba kai važiuoji autobusu ir aplink matai labai daug žmonių, bet jie visi kažkur kitur – vieni „keliauja“ po Paryžių, kiti „kariauja“ virtualiuose žaidimuose, treti „svečiuojasi“ pas nepažįstamuosius virtuvėje, o ketvirti skaito Emanuelį Kantą. Visi ekranuose, nei vieno autobuse. Na, nebent pasitaiko koks išprotėjęs sociologas ar toks, kurį važiuojant pykina žiūrėjimas į telefoną.

Arba sutuoktinių pora, gulinti lovoje su ausinėmis ir mažesniais ar didesniais ekranėliais rankose. Kas jie? Savi, pažįstami ar svetimi? Kur jie? Bendroje lovoje ar dviejose skirtingose erdvėse?

O ir kolegos už atitvarų, už kurių nesėkmingai slepiasi paslaptinga mėlyna šviesa, kuri taip kenkia melatonino gamybai ir dėmesingumui, bet žada nemažai dopamino.

Ir kiemai. Tušti daugiabučių kiemai. Kuriuose nebesibūriuoja kaimynai ir beveik nebežaidžia vaikai.

Ir didėjantis kiekis žmonių, kurie mieliau valgo maistą iš restoranų vieni namuose nei drauge su kuo nors restoranuose. Pastaruoju metu kai kurie restoranai klesti, nors juose visi staliukai tušti.

Ir kintantis namų dizainas, kuriame vietą dideliam stalui pamažu užleidžia dideli televizorių bei kompiuterių ekranai ir patogūs žaidimų krėslai bei sofos.

Ir žmonės, kurie kasdien prasilenkia, bet nepasilabina.

Ir trumpėjantys paauglių sakiniai bei jų trapios technologijų medijuojamos draugystės.

Arba socialiniuose tinkluose vis labiau reklamuojamas solo gyvenimo būdas, kuriame nesimato draugų, nesimato vaikų, nesimato šeimos, nesimato triukšmo, nesimato netvarkos, nesimato rūpinimosi kitais, tik savimi. Tik dailūs namai, gražūs daiktai, sveikatinimosi kupina dienotvarkė, jaunystės puoselėjimas ir antisocialumas kaip vertybė.

Ir namai, kuriuose vis rečiau rengiamos draugų vakaronės ir chaotiškos vakarienės.

Ir džiaugsmas, kai kas nors atšaukia vakarėlį, ar nerimas, jei jis vis dėlto įvyks.

Ir kai gyvenimas po antklode nesiplaunant galvos, valgant prastą maistą, be pertraukų žiūrint „Netflix“ serialus ar skrolinant nesibaigiančius „TikTok“ vaizdus yra vadinamas „rūpinimusi savimi“.

Tai kasdienės situacijos, į kurias papuolame, kurias stebime ar kurias patys kuriame. Kartais būname pasyvūs jų stebėtojai, o kartais aktyvūs dalyviai; kartais galvojame, kad renkamės laisvai. Bet gal į šiuos pasirinkimus mus stumia nematomos jėgos? Nežinau, kaip jūs, bet aš dažnai susimąstau, kokius platesnius socialinius pokyčius byloja šios kasdienės gyvenimo nuotrupos. Kas slepiasi už mūsų visuomenę, santykius, demokratiją, socialinį ir politinį dalyvavimą transformuojančios vienatvės, kuri vis dažniau tampa aktyviai pasirenkamu, o ne nulemtu gyvenimo būdu?

Šiame tekste kviečiu paskaityti ir sykiu pareflektuoti apie antisocialiu amžiumi tituluojamą žmonijos laikotarpį. Atrodytų, paradoksalu apie tai kalbėti dabar, kai įvairios technologijos leidžia bendrauti tiek daug. Bet vis tik pakalbėkime ir padiskutuokime apie lūžius, kurie galimai mus kaip visuomenę padarė mažiau visuomenišką bei bendradarbiaujančią – ir dėl to labiau pažeidžiamą.

Apgaulingai viltingas laikmetis

Po II pasaulinio karo Europa išgyveno nelengvus, bet viltingus laikus. Iš po griuvėsių pamažu vėl pradėjo kilti miestai, kūrėsi naujos ir atsigavo stagnuojančios pramonės šakos, formavosi tarptautinė teisė ir tarpvalstybiniai įsipareigojimai, drąsiai buvo dalinamos priesaikos demokratijai puoselėti, o pavieniai žmonės ieškojo savo vietos po saule. Demografai tuo metu fiksavo išaugusį gimstamumą, kuris vėl pradėjo smukti maždaug 1970-aisiais. Tačiau tuo pačiu metu daugėjo ir skyrybų, nes posovietinėse šalyse įsitvirtino paprastesnės skyrybų procedūros, o vakarietiškoje pasaulio dalyje išpopuliarėjo laisvės, individualizmo ir savirealizacijos idėjos, kurios suteikė žmonėms daugiau drąsos įvairesniems tarpusavio santykiams kurti. Nemažą poveikį šeimos, gimstamumo planavimui ir romantinių santykių korekcijoms padarė kontraceptikų paplitimas. Tas laikmetis dažno holivudinių filmų žiūrovo vaizduotėje įspaudė nostalgiją įvykiams, kuriuose pats nedalyvavo, automobiliams, kurių pats nevairavo, ir gyvenimo būdams, kuriuos vedė kiti. Iš esmės, tai buvo keli svajingi dešimtmečiai, kurių metu žmonės kūrė gražios ateities viziją, o joje teisingumas, atsakomybė, demokratija, laisvė ir bendruomeniškumas (su didelėmis išlygomis) buvo svarbios orientacinės žymės, nors greta jų vis labiau pradėjo įsitvirtinti ir kitokio polio vertybės – materialumas, vartotojiškumas, konkurencija, gyvenimo sukomercinimas, pinigai. Siekį kurti geresnį pasaulį paskatino pabudimas po II pasaulinio karo siaubų ir pamažu įsisąmonintas suvokimas, kad diskriminacija rasės, lyties, tautybės ar kitų požymių atžvilgiu žaloja visą visuomenę, o ekonominė ir socialinė nelygybė bei neteisybė sukuria pavojingas prielaidas neapykantai, karui ar genocidui kurstyti. Tad noras to išvengti tapo ne tik socialinės, bet ir politinės dienotvarkės dalimi.

Tuos laikus lengva idealizuoti, nes tada šalia beatsikūrinėjančios pokario ekonomikos, infrastruktūros, gimstamumo sparčiai vystėsi ir pramogų bei malonumų industrija. Be to, tarp tuometinio elito ir likusios visuomenės nusistovėjo savitas socialinis susitarimas, kuris reiškė, kad sėkmingiausi visuomenės nariai sutinka proporcingai daugiau prisidėti prie visuomenės gerovės. Tad bendrai visos visuomenės viešasis gėris arba, kitaip tariant, gerovės valstybės mastai daugelyje demokratiškai valdomų šalių išaugo, nes pasidalintos atsakomybės principas veikė gana efektyviai. Buvo investuojama ne tik į fizinę infrastuktūrą, bet ir socialinę, tad vis didesnė žmonių dalis galėjo pasinaudoti gerovės valstybės teikiamomis sveikatos, kultūros ar socialinėmis paslaugomis.

Lūžiai

Vis tik apie 1970 m. pasaulio tvarka pakrypo kiek kita linkme. Vartotojiškos visuomenės ir augančios ekonomikos principai pamažu pradėjo užgožti kitus, o technologinis progresas labai pagreitino įvairius socialinius pokyčius. Teisingumą pamažu nusvėrė galia, atsakomybę – konkurencija, demokratiją – ekonominiai ir politiniai interesai, laisvę – priklausomybės nuo daiktų, pinigų, technologijų ir malonumų, bendruomeniškumą – vienišumas ir individualizmas. Įvyko lūžis, kai dažname būste atsirado televizorius, kuris gatvėse besibūriuojančius žmones suginė vidun ir prilipdė prie sofų. Tuo metu daugelyje šalių masiškai buvo mažinamas finansavimas viešosioms erdvėms, nes įsivyravo privatizacijos ir žemės bei pastatų monetizavimo vertybės. Ekonominėje pasaulinėje tvarkoje pradėjo formuotis nuostatos, kad kai sekretorė sumoka daugiau mokesčių nei korporacijos magnatas, tai norma, o ne nuokrypis. Pamažu žmonija pradėjo tolti nuo pasidalintos atsakomybės principo ir nudreifavo link neoliberalios laisvos rinkos idėjos, kuri ne tik dalį verslų ir didžiąją dalį gamybos išstūmė į skurdesnes šalis, politiškai palaikančias pigią darbo jėgą, bet ir sukūrė išmanius mokesčių mokėtojų rojus. Tokiu būdu visuomenėje didžiausią mokestinę naštą pradėjo nešti ne daugiausiai uždirbantys subjektai, o vidutinių ir žemesnių pajamų grupės, dažniausiai turinčios išlaikomų vaikų ar slaugomų ligonių ir gyvenančios nuo algos iki algos. Slėpti ar nusukti mokesčius nuo savo valstybės tarp didžiųjų rinkos žaidėjų tapo savotišku globaliu sportu.

Tačiau šalia šio mokestinio poslinkio bei pasidalintos atsakomybės nuosmukio vystėsi visuomenė, kurios lūkesčiai gyvenimo būdui ir poreikiai labai stipriai išaugo. Tad mokestinė našta vis labiau prislėgė jau minėtų sekretorių ir kitų dirbančiųjų pečius, nes nei keliai, nei geležinkeliai, nei ligoninės, nei mokyklos, nei senelių prieglaudos, nei bibliotekos, nei muziejai, nei parkai, nei universitetai neauga ant medžių ir nenukrenta iš dangaus. Socialinis susitarimas tarp elito ir likusios visuomenės maždaug 1970-aisiais sueižėjo pirmiausia Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje, o vėliau ir daugelyje kitų vakarų šalių.

Sociologai maždaug ties šiuo laikotarpiu fiksuoja antisocialaus laikmečio užuomazgas, nes politiniai sprendimai apytikriai tada pradėjo ardyti pasidalintos atsakomybės principą, kuris skatino prisidėti prie bendros visuomenės gerovės kūrimo visus, o labiausiai tuos, kuriems geriausiai sekasi. Taip viešosios erdvės ir valstybinės paslaugos pamažu buvo nustumtos į privatų sektorių, o pati valstybė virto veikiau administruojančiu nei strateguojančiu subjektu (Dryžaitė 2021; Dryžaitė ir kiti, 2025). Atitinkamai ekonominiai sprendimai stipriai išaugino žmonių pažeidžiamumą, o technologiniai prikaustė prie ekranų – tuomet televizorių, o kiek vėliau kompiuterių ar išmaniųjų telefonų. Taigi manoma, kad maždaug XX a. pabaigoje įvyko lūžis, kai visuomenė pasuko vienišumo link. Žinoma, dar prireikė ne vieno dešimtmečio, kol pasiekėme tokį vienišumo lygmenį, koks yra dabar, tačiau esminiai pleištai į socialinį visuomenės audinį buvo įkalti maždaug prieš 5 dešimtmečius.

Į namus orientuota ekonomika

Žurnalistas Derekas Thompsonas (2025) tuos kelis dešimtmečius apibūdina kaip antisocialų laikotarpį. Jo manymu, šiandien vienišumas nebėra vien tik lemties, atsitiktinių aplinkybių ar socialinės atskirties padarinys – neretai jis tampa sąmoningai pasirinkta gyvenimo strategija. Vienišumą, izoliaciją ir antisocialumą akcentuojantis gyvenimo būdas atspindi platesnius socialinius ir struktūrinius pokyčius, kurie iš esmės pertvarkė visą socialinį gyvenimą. Dalį didžiųjų principinių visuomenės pokyčių jau aptarėme aukščiau, tačiau keletas vyko paraleliai minėtų transformacijų arba buvo jų sąlygoti. Pavyzdžiui, sociologas Patrickas Sharkey (2024) atkreipia dėmesį, kad šiandien žmonės didžiąją dalį laiko praleidžia namuose, nes visa ekonominė sistema yra perorientuota taip, kad visas svarbiausias gyvenimiškas veiklas galėtume įgyvendinti ir savo beveik visus poreikius patenkinti būdami tarp keturių sienų. Naudojantis virtualiomis bei nuotolinėmis paslaugomis, namuose galima valgyti maistą iš restoranų, žiūrėti filmus, organizuoti susitikimus, dirbti, apsipirkinėti, sportuoti, susipažinti ir „eiti“ į pasimatymus. Pasak Sharkey, tai yra visa apimantis socialinis virsmas, kuris sukūrė naują gyvenimo formą – nuotolinį gyvenimą. Vedant tokį gyvenimo būdą, kasdieniai judėjimo maršrutai trumpėja, atsitiktiniai susidūrimai su kitais žmonėmis retėja ir socialiniai ryšiai, anksčiau savaime atsirasdavę įvairiose viešosiose erdvėse – parduotuvėse, gatvėse, autobusuose, kiemuose, – silpnėja arba visai nunyksta.

Nykstantys „kaimai“

Viešosios politikos tyrinėtojas Marcas J. Dunkelmanas (2014), analizuodamas žmonių santykius, pastebi, kad pakitęs gyvenimo būdas (labiau orientuotas į namų erdvę) ir siekis išvengti nepatogių ar mažai pažįstamų žmonių praktiškai sunaikino vidutinio artumo socialinius ryšius, kuriuos jis vadina kaimu (angl. village). Dunkelmanas pabrėžia, kad visuomenė geriau funkcionuoja, kai žmogus turi šeimą ar privačią erdvę, kurioje gali kultivuoti meilę, gentį, kuri sudaro sąlygas realizuoti save ir puoselėti lojalumą, ir kaimą, kuriame mokosi tolerancijos, pakantumo, konfliktų sprendimo ir bendro sugyvenimo su skirtingais žmonėmis. Šiandien žmonės mielai mokosi meilės šeimose ir realizuoja save gentyse, t. y. panašius interesus, veiklas, požiūrius ar gyvenimo būdus praktikuojančiose grupėse, kurios gali būti tiek fizinės, tiek virtualios. Tačiau kaimai, arba viduriniai pažįstamų ratai, yra labai susitraukę. Miestų gyventojai nebepažįsta jų vietovėje dirbančių pardavėjų, kasininkų, vairuotojų, per vieną aukštą nutolusių kaimynų, vis rečiau pasilabina vieni su kitais prasilenkdami gatvėje. Sąlyginai arti fiziškai gyvenantys ir dirbantys žmonės patapo svetimi ir nutolo vienas nuo kito, nes visiškai nustojo bendrauti tarpusavyje. Šie ryšiai, nors ir paviršutiniški, atlieka svarbią socialinę funkciją – jie moko tolerancijos, kompromiso ir gebėjimo sugyventi su tais, kurie nėra panašūs į mus. Be to, jie kuria saugios aplinkos pojūtį. Šis paviršutiniškai pažįstamų žmonių rato silpnėjimas ar nykimas lemia bendruomenių fragmentaciją ir mažina jų gebėjimą jungti skirtingas socialines grupes ir iš esmės keičia tai, kaip veikia demokratija – žmonės tampa vis nepakantesni kitoniškumui, tad vis dažniau pradeda palaikyti kitų atžvilgiu diskriminacines idėjas. Todėl nenuostabu, kad šalia šių vidurinių ryšių silpnėjimo ir nykimo paraleliai atsiranda groteskiškos, niokojančios, supriešinančios politinės praktikos, o kiekvieni rinkimai virsta egzistencine kova siekiant įveikti priešą, kurį gali įkūnyti šalimais gyvenantis kaimynas ar autobuso vairuotojas.

Šias tendencijas dar labiau sustiprina šiuolaikiniai pagalbos sau ir saviugdos diskursai, neretai skatinantys vengti nepatogių, neįkvepiančių, nepanašių, „toksiškais“ laikomų žmonių. Nors toks požiūris gali būti suprantamas individualios emocinės gerovės kontekste, tačiau kolektyviniu lygmeniu jis prisideda prie socialinių ryšių siaurėjimo, nepakantumo „kitam“ augimo ir visuomenės gebėjimo sugyventi nepaisant skirtumų, įvairovės, kasdienių konfliktų ar nesutarimų silpnėjimo.

Viešosios erdvės už tvoros

Prie pažįstamųjų rato ar kaimo ryšių išretėjimo tendencijos labai prisideda ir jau minėtas viešųjų erdvių susitraukimas. Bibliotekos, muziejai, parkai, atviri visuomenei sporto aikštynai, stadionai, paplūdimiai, bendruomenių centrai ar suoliukai gatvėse yra reikšmingi socialinės infrastruktūros elementai, padedantys kurti ryšius ir skatinantys bendravimą. Vis dėlto ši socialinė infrastruktūra šiandien susiduria su rimtais išbandymais: bendruomeninės erdvės praranda finansavimą, yra privatizuojamos, užtveriamos fizinėmis tvoromis, kurios atlieka ne tik fizinio, bet ir socialinio barjero vaidmenį. Dėl to mažėja vietų, kuriose žmonės galėtų susitikti neplanuotai, nepriklausomai nuo savo socialinio statuso ar asmeninių interesų. O kai tokios erdvės nyksta, socialinis gyvenimas vis labiau persikelia į privačias, uždaras ar virtualias erdves, kuriose dalyvauja tik selektyviai pasirinkti bei algoritmų parenkami žmonės ar vis dažniau yra praktikuojamas vienišumas. Taip visuomenė ne tik susisluoksniuoja pagal socialinį statusą, bet ir susiburbuliuoja pagal panašius interesus ir požiūrius. O kiekvienas išėjimas iš tokio burbulo tampa nepatogumu ir net išbandymu, kurių norisi išvengti.

Technologijų medijuojami santykiai ir vienišumas kaip priklausomybė nuo ekrano

Technologijos dar labiau pagilina šiuos procesus, pakeisdamos viešą socialinį gyvenimą individualizuotomis ir per ekranus medituojamomis patirtimis. Nors technologijos suteikia naujų bendravimo galimybių, jos kartu mažina tiesioginio susidūrimo su skirtingumu, kitoniškumu bei autentiškumu patirtį ir stiprina izoliacijos nuo įvairovės tendencijas. Be to, per technologijas pasiekiantis turinys dažnai turi komercinį ar politinį atspalvį, tad megzti nekomercializuotus ar nepolitizuotus santykius darosi vis sudėtingiau. Yra atlikta nemažai tyrimų, kurie rodo, kad vieniši asmenys, kurie daug laiko praleidžia virtualioje erdvėje, yra labai pažeidžiami informacijos prasme. Ypatingą riziką patiria jaunuoliai ir vieniši vyrai, nes jų pažeidžiamumą yra linkusios išnaudoti radikalizuotos politinės grupuotės. Vis tik panašūs pavojai gresia ir kitų socialinių grupių žmonėms.

Kita vertus, gyvenant tokioje technologijų dominuojamoje realybėje iškyla ir platesnis filosofinis klausimas – ką šiais laikais reiškia iš tiesų būti vienam, kai mūsų kiemus ir namus akylai per kameras stebi robotizuoti namų apyvokos daiktai, telefonas fiksuoja kiekvieną garsą, o visas pasaulis su savo triukšmu veržiasi per ekranus į mūsų privatų gyvenimą? Šiuolaikinė vienatvė dėl technologijų tapo kaip niekada perpildyta ir intensyvi. Žurnalistas, eseistas ir technologijų kritikas Nicholas Carras (2021) teigia, kad anksčiau labai aiškios ribos skyrė buvimą vienam ir buvimą minioje. Šios ribos leisdavo būti čia ir dabar su kitais žmonėmis, o būnant vieniems – susitelkti į save ar konkrečią veiklą. Šiandien mus persekioja milžiniškas kiekis galimybių, kad kažkur kitur paraleliai vyksta kažkas įdomesnio, o mūsų vienatvės laiką neretai užgožia daugybės žmonių įrašai ir žinutės. Tai kuria iliuziją, kad dalyvaujame – nepalikdami namų, kad priklausome kitų žmonių grupėms niekada nesusitikdami, kad kažkam rūpime. Bet tikroji vienatvė dažnai ištinka nutikus nelaimei, kai lyg dūmai išsisklaido visi, kurie intensyviai šmėžavo ekranuose.

Antisocialumo pasekmės

Platesniame kontekste šie vienišumą, saviizoliaciją, nebendravimą akceleruojantys procesai pamažu lemia tai, kad visuomenė praranda gebėjimą konstruktyviai spręsti konfliktus ir sugyventi su skirtingais požiūriais. Tokiu būdu medijose įsitvirtina uždaros informacinės erdvės, o pilietinis dalyvavimas neretai pakeičiamas apatija ir atsitraukimu nuo bendrų reikalų arba paverčiamas visų kova prieš visus. Taigi silpnėjant visuomenės socialiniam kapitalui, nyksta ir pilietiniai įpročiai, kurie yra būtini demokratinei kultūrai palaikyti. Dėl šios priežasties politika vis dažniau pradedama suvokti kaip egzistencinis, į tapatumą besikėsinantis ir asmeniškai įkrautas konfliktas, o ne kaip bendrų problemų sprendimo erdvė. Namų erdve grindžiamas gyvenimo būdas, silpnėjanti socialinė infrastruktūra, nykstantys „kaimai“ ir technologijų kuriama viešojo gyvenimo transformacija ardo ne tik socialinius ryšius, bet ir praktinį demokratijos pagrindą – gebėjimą gyventi su skirtumais ir bendradarbiauti bendroje erdvėje. Tokiu būdu lengva artėti technologinės technokratijos, o gal net ir autoritarizmo link.

O kur link judėsime?

Tai, kas lengva, ne visada yra tai, kas mums geriausia. Ši Dereko Thompsono žinutė kviečia permąstyti technologinio progreso ir besikeičiančios politikos fone besiformuojančias socialines normas bei tendencijas ir pamėginti kurti naujas. Socialinis gyvenimas visada buvo konstruojamas idėjų pagrindu, tad ir mūsų visuomenės ateitį galima kreipti ta linkme, kuri leistų sukurti ar atstatyti nuosekliai prarandamą socialumą, bendrystę, autentišką santykį, save ir net vienišumą, kuris padeda atsistatyti bei sutvirtėti, o ne dar labiau išsekti nesibaigiančioje į namus orientuotų patogumų ir virtualių vilionių gausoje.

Tekstą parengė Ieva Dryžaitė

Redagavo Kotryna Zaveckaitė

Literatūra

1. Dryžaitė, I., Bučaitė‑Vilkė, J., Lazauskienė, A., & Baranauskienė, V. (2025). Arčiau piliečių, ar arčiau rinkos? Lietuvos savivaldybių tarybų narių veiklos prioritetų vertinimas. Sociologija, 36(2), 132–144.
2. Dryžaitė, I. (2021). Prekariško gyvenimo veiksniai, formos ir praktikos Lietuvoje [Doctoral dissertation, Vytautas Magnus University]. Vytauto Didžiojo universitetas.
3. Dunkelman, M. J. (2014). The Vanishing Neighbor: The Transformation of American Community. W. W. Norton & Company.
4. Carr, N. (2021). How Technologies of Connection Tear Us Apart: Reclaiming Intimacy in a Wired World. W. W. Norton & Company.
5. Klinenberg, E. (2018). Palaces for the People: How Social Infrastructure can Help Fight Inequality, Polarization, and the Decline of Civic Life. Crown Publishing.
6. Sharkey, P. (2024). Homebound: The Long‑term Rise in Time Spent at Home Among U.S. Adults. Sociological Science, 11, 553–578.
7. Thompson, D. (2025). The Anti‑Social Century. The Atlantic.