Apie rubriką
„Kas tarp eilučių“ – tai teminių tekstų apie literatūrą rubrika, kuri supažindina skaitytojus su galimu literatūros šalutiniu poveikiu (DEMOKRATINIU, terapiniu, skatinančiu įsimylėti, mokytis ir kurti). Dėl šalutinio poveikio pasitarkite ne tik su literatūrologu, bet ir kitu skaitytoju.
Šiame tekste tarp eilučių sužinosite:
- Ar šiandien esame laisvi skaitytojai?
- Kas yra santykių rinkodara?
- Kaip skaitant išsilaisvinti?
Daugiau – literatūrologės tekstų skiltyje „Laiškai skaitytojui“.
„Užrakinkite savo bibliotekas, jei norite; bet nėra vartų, jokios spynos, jokio skląsčio, kurį galėtumėte uždėti ant mano proto laisvės.“
Virginia Woolf
Ar turime susikurti atskirą gyvenimą, slaptą knygų klubą, kad pabėgtume nuo dirbtinio srauto ir algoritmų mums siūlomos literatūros? Šiandien vieša erdvė ir leidyba remiasi santykių rinkodaros žaidimo taisyklėmis. Sekame vieni kitus, renkame komentarus, pučiame povo plunksnas. Kaip šiandien skaityti oriai ir laisvai, kaip kalbėti ir rašyti be įsipareigojimų ir užsakomųjų atsiliepimų? Praėjusiais metais rašiau apie tekstualius meilės romanus, kai knyga, eilutė tampa santykių pradžia. Galbūt tekstas gali būti ir santykių pabaiga? Šiais metais noriu rašyti apie skaitymo demokratiją, o galbūt jos ieškoti, nes esame pernelyg įtraukti į socialinio burbulo ir reitingų žaidimus. Turime skelbti protesto akciją: atsižadėkime prievartinių atsiliepimų, skaitykime tam, kad išsilaisvintume ir nebebūtume pavergti, kaip dainuoja Taylor Swift:
Brangus skaitytojau,
Jei jautiesi kaip spąstuose – juose ir esi.
Brangus skaitytojau,
Išsitrauk žemėlapį, išsirink vietą ir tiesiog bėk.
Brangus skaitytojau,
Sudegink visus aplankus, mesk ankstesnius gyvenimus.
Ir jei nebeatpažįsti savęs –
Vadinasi, viską padarei gerai.
Kas yra skaitymo demokratija ir ar šiandien esame laisvi skaitytojai?
- Demokratinės vertybės – laisvė, lygybė, žmogaus orumas, pliuralizmas, tolerancija.
- Skaitymo demokratija – kai gali neskaityti (nors ir verčia), darai tą laisva valia, gerbiamas tavo kaip skaitytojo privatumas ir nuomonė, toleruojamas tavo skaitymo būdas ir pažiūros.
Ar šiandien skaitymo kultūra dar yra demokratiška? Gal ją keičia Milano Kunderos romane veikiantis naujas socialinis tipas „imagologas“ – profesionalas, vaizdais ir įvaizdžiais iš pramanų kuriantis žmonių pasaulio suvokimą? Šiandien imagologu tampa ne tik profesionalas, tačiau ir bet kuris socialinių tinklų vartotojas. Svarbiausi kriterijai: turėti savo įtakos zoną (literatūra, kinas, muzika, sveikata, humoras ir t. t.) ir pakankamą sekėjų skaičių.
„[…] viešosios nuomonės apdorojimas ir vertimas reklama gali kelti grėsmę demokratijos vertybėms.“
Leonidas Donskis
Šis „Kas tarp eilučių?“ tekstas – tai ne pamoka apie demokratiją kaip valdymo ir sugyvenimo formą. Viešojoje erdvėje nuomonės sklinda greitai ir nesuvaldomai. Mažėja skaidrumo, nepastebime visų suinteresuotų pusių, ir, kaip rašė Leonidas Donskis, ilgainiui vieša nuomonė virsta viešųjų ryšių akcija, reklama. Liberalizmas suteikė teisę visiems reikštis, išsakyti savo nuomonę, tačiau jau nebėra aišku, kuri nuomonė ar reitingas yra tikras, o kas tiesiog nupirkta.
„Mirusių poetų draugijoje“ (rež. Peter Weir) literatūros mokytojas Johnas Keatingas elitinėje Weltono akademijoje skatina literatūrinę anarchiją. Mokydamas, kas yra gera poezija, liepia išplėšti iš vadovėlio lapus. Juk neįmanoma paaiškinti, suklasifikuoti eilėraščius į gerus ir blogus, tinkamos ir netinkamos eilėdaros. O gal įmanoma? Šiandien mes linkę optimizuoti, klasifikuoti ir reitinguoti knygas, eilėraščius ir gyvenimus. Ar strategijų apsupty dar esame laisvi skaitytojai? Žemaitė XIX a. pab. – XX a. pr. sukūrė naują skaitytojų klasę – tą, kuri nesivadovavo kanonais, tačiau ironiška, kad šiandien pati Žemaitė yra kanono dalis.
Kaip galime pakeisti šiuolaikinės literatūros žaidimo taisykles? Noriu išlaisvinti skaitytoją jūsų viduje – toks šiandien mano tikslas. Gal savanaudiškas, gal įkainotas, todėl iš anksto už tai atsiprašau.
Demokratinis ir dalyvaujamasis skaitymas
„Mes formuojame savo įrankius, o po to mūsų įrankiai formuoja mus.“
John Culkin
Galbūt nuobodu skaityti apie patį skaitymą, gilintis į teorijas, kurios apibrėžia teksto suvokimą, tačiau kažkam tai daryti reikia. Heather Blatt knygoje „Dalyvaujamasis skaitymas vėlyvųjų viduramžių Anglijoje“ nagrinėjama, kaip šiuolaikinės medijų praktikos gali padėti suprasti dalyvaujamąjį skaitymą Anglijoje nuo vėlyvo XIV a. iki ankstyvo XVI a. Nelinijinis suvokimas, panirimas į tekstą ir kūniškas dalyvavimas yra praktikos, gerai pažįstamos „Vikipedijos“ skaitytojams, vaizdo žaidimų mėgėjams ir išmaniųjų mobiliųjų įrenginių naudotojams, tačiau jos toli gražu nėra būdingos vien skaitmeninei medijai. Viduramžiais taip pat egzistavo aiškūs jų atitikmenys. Ką įžvelgė Blatt? Ji analizavo, kaip viduramžio skaitytojais skaitė rankraščius.
Viduramžių skaitytojas:
- renkasi savo skaitymo trajektorijas;
- juda nelinijiškai;
- atlieka veiksmus (pvz., prisiliečia, pažymi);
- mąsto dialogiškai.
Gal ir jūs mėgstate knygos paraštėse palikti trumpų žinučių? Tai galėtume vadinti įsivaizduojamu dialogu su autoriumi, kitu skaitytoju arba pačiu savimi. Ne vienoje knygų apžvalgoje sutiksite jau kliše tampantį pasisakymą „knyga rezonuoja“. O ką tai reiškia?
Rezonuoti – perkeltine reikšme – atliepti, sužadinti, sietis, turėti ryšį. (ekalba.lt)
Kaip pasakytų ispanų sociologas Manuelis Castellsas, gyvename tinklaveikos visuomenėje, todėl viskas kažkokiu stebuklingu būdu susiję – kaip toje internetinio folkloro teorijoje „Six Degrees of Kevin Bacon“. Visi vieni kitus pažįstame, todėl ir literatūros laukas susitraukė iki globalaus kaimo bendruomenės. Aš parašysiu apie tave, tu parašyk apie mane, ir mes toliau gražiai sugyvensime. O kartais tiesiog smagu žiūrėti, kaip dega kaimyno troba arba rankraštis… Esame nelaisvai įpareigoti skaityti pagal šiuolaikinio socialinio kapitalo žaidimo taisykles. Ar pagal jas tekstas vis dar rezonuoja? Ar dar egzistuoja laisva skaitymo valia? Kadangi visi tapome literatūros lauko dalyviais, ne tik pasyviais skaitytojais, ramiai įsitaisiusiais savo krėsluose, demokratinis skaitymas sunyko arba apie jį paprasčiausiai nebegalvojame, nes tiesiog nespėjame pasivyti kasmet išleidžiamų naujų knygų sąrašo.
Paprašiau dirbtinio intelekto apskaičiuoti, kiek iš viso pasaulyje yra knygų. Pasirodo, kad „Google Books“ komanda 2010 m. bandė suskaičiuoti, kiek tuo metu buvo unikalių knygų pasaulyje, atmetus serialinius leidinius. Šis skaičius: 129 864 880.
Vien šio skaičiaus man neužteko, todėl užklausą pakartojau, bet pakeičiau klausimą: kiek per metus išleidžiama naujų knygų ir kiek unikalių knygų buvo 2024–2025 metais?
- Kasmet pasaulyje išleidžiama apie 2,2–4 mln. naujų knygų;
- Remiantis kasmetiniu leidybos augimu (~2,2 mln. naujų knygų per metus), dabartinės (2024–2025 m.) apytikslės prognozės siekia apie 150–170 mln. unikalių knygų pasaulyje.
Kitas neraminantis klausimas: kiek laiko reikia vienam žmogui, kad jas visas perskaitytų?
- Optimistiškai (trumpesnės knygos + greitas skaitymas): ~62 tūkst. metų be sustojimo / ~187 tūkst. metų po 8 val. per dieną.
- Pesimistiškai (ilgesnės knygos + lėtesnis skaitymas): ~222 tūkst. metų be sustojimo / ~665 tūkst. metų po 8 val. per dieną.
Ar galima pasikliauti šia statistika ir dirbtiniu intelektu? O ar galime šventai tikėti kitu žmogumi ir jo vieša nuomone? Net jeigu ir nepasikliautume statistika, vieno gyvenimo neužtenka, kad spėtume perskaityti viską, kas iki šiol žmonijos parašyta. Galbūt neužtektų ir mūsų planetai likusio laiko? Bet tekstų kiekiai tik auga, o greta žmogaus teksto sparčiai auga ir mašinų sugeneruotų tekstų skaičius. Todėl renkamės, planuojame, o kartais pradėję skaityti knygą, jos net neįpusėję, padedame į šalį. Profesorius Umberto Eco, vienos iš didžiausių asmeninių bibliotekų savininkas, per gyvenimą taip ir neperskaitė visų savo knygų. To jis niekada ir nesiekė – vadino tai antibiblioteka. Internete gausu tekstų ir straipsnių apie šį antibibliotekos fenomeną, kurį 2023 m. „Substack“ bandė apžvelgti ir politologas Mažvydas Jastramskis: „daugybė neperskaitytų knygų tarnauja kaip priminimas, būtinas ir geram mokslininkui, ir rašytojui, ir šiaip piliečiui.“
Skaitymo demokratija – tai galimybė kartu rinktis ir nesirinkti, žinoti, kad tinkama knyga tave pasieks tinkamu metu, be priverstinio jos reklamavimo. Profesorius Gintautas Mažeikis bibliotekos rubrikoje „Skaitymo genas“ kalbėjo apie asociatyvų skaitymą ir knygas, kurios priklauso skirtingiems jo gyvenimams. Gal tai ir yra skaitymo demokratija, skaitymas tam tikrais gyvenimo etapais: knygos apie gimimą, knygos apie studijas, knygos apie keliones, knygos apie karjerą, knygos apie išsiskyrimą, knygos apie mirtį. Į tuos gyvenimus visad bandys kažkas įsiterpti ir pasiūlyti savo parašytą knygą, gal pažįstamo ar draugo. Jūsų kaip laisvo skaitytojo pasirinkimas aiškus: skaityti negalima atsisakyti. Kur padėsite kablelį? Visai kaip sakinyje bausti negalima pasigailėti.
Įžangoje į Leonido Donskio knygą „Drąsa ir orumas šiandien. Apie pilietinės visuomenė vertybes“ režisierius Karolis Kaupinis rašo: „Būtų gerai truputį sustabdyti laiką, bet laiko nebėra. Neliko niekam laiko. Net skaityti. Todėl tokiu laiku reikės kažko, kas leistų greitai grįžti prie esmės.“
Kas yra santykių rinkodara?
„Vienas nerimą keliančių mūsų laikotarpio bruožų – ryškėjanti kova dėl žmogaus proto ir sielos užvaldymo, dėl disponavimo žmogaus siela.“
Leonidas Donskis
Apie tai drąsiai nekalbėsime, bet ženklų bus. Jeigu esate aktyvus socialinių tinklų vartotojas ir skaitytojas arba rašote apie knygas, pastebėsite, kad šiuolaikiniai, dar mažai žinomi autoriai ieško draugų, pritariančių balsų. Byung Chul-Hanas pavadino tai psichopolitika – kai atsiveriame viešojoje erdvėje ir kartu tampame rinkodaros dalimi, savotiškai pavergti. Paprastai tariant, mūsų socialinių tinklų profiliai tapo reklamos kanalais, ne tik dienoraščiais. Susikūrėme įrankius, kurie pradėjo keisti mus, mūsų elgseną, perkainojo vertybes ir įkainojo draugystę. Į šį žaidimą įsitraukė visi: nauji autoriai ir klasikai, neprofesionalūs apžvalgininkai ir profesionalai. Visi tikisi tapti autoritetais, bet greičiausiai tampa tik imagologais. Mažai liko tylinčių, nes gimė rašančių klasė – ta pati kūrybinė klasė, kuri, pagal Richardą Floridą, gamina ekonomines vertes savo kūrybine veikla. Visi bandome bent poezijos eilute prisidėti prie šio žaidimo, vadinamo gyvenimu, kaip rašė Waltas Whitmanas:
„Tai, kad čia esi – kad gyvenimas esti ir asmenybė,
Tai, kad tęsiasi didis žaidimas ir tu prie jo poezijos eilute gali prisidėti.“
Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas
Išaugo ne tik leidžiamų knygų skaičiai, bet ir socialiniuose tinkluose, naujienlaiškiuose („Substack“ platformoje – rašančių augimo šuoliai) publikuojamų įrašų skaičiai. Gyvenimą pavertėme kūrybos ir draugysčių simuliacija. O ką darysime toliau, kad būtume laisvi skaitytojai, tylintys rašytojai?
„Laikas keistis“, – dainuoja „G&G Sindikatas“:
Rašiau iš purvo, kapo duobių,
smurto, skurdo
Trumpo aklo pavydo, smūgio
absurdo
Pastovaus jųjų bandymo pirkti
mane ir parduoti.
Kol kas ieškau atsakymo, kaip išsilaisvinti iš šio rekomendacijų ir literatūrinių santykių žaidimo, galbūt todėl pradėjau galvoti apie skaitymo demokratiją. Demokratija yra ne tik laisvė ar nuomonių pliuralizmas, bet ir atsakomybė. Ar atsakome už žodžius kaip už daiktą? Gal paprasčiau viską tiesiog įkainoti, reitinguoti? Visi esame šio pasaulio, šio viešo gyvenimo dalyviai, todėl turime teisę jį keisti, pagerinti. Galime bandyti apriboti save, atsijungti nuo socialinių tinklų, nepasikliauti reitingavimo sistemomis. O gal galime ką nors daryti ir dėl to, kad baigtųsi vienas kito išnaudojimas dėl vardo šlovės alėjoje? Atsiverskite knygą sąmoningai – ne dėl to, kad kažkas per prievartą diena iš dienos prašė ją paskaityti. Privalomos literatūros sąrašus įveikę, palikite juos ant mokyklos suolo, būkite oriais ir savarankiškais skaitytojais ir kurkite savo antibiblioteką.
Ką skaityti toliau (atleiskite už nedemokratišką rekomendaciją, galite ja ir nesivadovauti) – tebūnie tai pirmasis mano išbandymas jums:
- Susan Sontag „Atsižadėkime interpretavimo“
- Azar Nafisi „Skaitant Lolitą Teherane“
- Jūratė Baranova „Filosofija ir literatūra: priešpriešos, paralelės, sankirtos“
- Thomas C. Foster „Skaityk literatūrą kaip profesorius“
- Umberto Eco „Atviras kūrinys“
- Jean-Claude Carriere ir Umberto Eco „Nesitikėkite atskiratyti knygų“
- Ramūnas Čičelis „Literatūros filosofijos istorija ir vertinimai“
- Oraus ir laisvo žmogaus tekstai. Kad suprastum save ir pasaulį
- Leonidas Donskis „Drąsa ir orumas šiandien. Apie pilietinės visuomenės vertybes“
Laukite tęsinio…
Parengė Donata Bocullo
Tekstą redagavo Kotryna Zaveckaitė
