Tarpukario Lietuvoje, kai jauna valstybė dar tik kūrė savąją tapatybę, istorijos mokymas tapo esmine tautinio ugdymo dalimi: siekta atrasti šaknis, suformuoti iškilią praeities viziją, grįstą didžiųjų kunigaikščių epochos didybe. Formuojantis nepriklausomai švietimo sistemai, istorijos tyrimai vis tik neapsiribojo tautinio pasakojimo kūrimu: jie atvėrė langą ir į gilesnį pasaulio civilizacijų pažinimą, kvietė atrasti tai, kas glūdi toliau – už Nemuno, už Europos ribų. Taip šalies mokyklose ir 1922 m. įsteigtame Lietuvos universitete Kaune imta plačiau kalbėti apie senovės Rytus – ankstyvųjų civilizacijų lopšį.
Šiame straipsnyje, skirtame 140-osioms Marijos Rudzinskaitės-Arcimavičienės (1885–1940) – pedagogės, orientalistės, profesionaliosios lietuvių egiptologijos pradininkės – gimimo metinėms paminėti, siekiama geriau suprasti, koks požiūris į šį tolimą regioną vyravo tarp pedagogų ir istorikų. Svarstoma, ar anuomet civilizacinę šviesą, sklidusią iš senovės Rytų, bandyta suprasti kaip pamatinius pasiekimus žmonijos istorijoje, ar vis tik toji šviesa liko užgožta Vakarų istorijos dominavimo.
Pasitelkiant Ąžuolyno bibliotekos fonduose saugomus XX a. III ir IV dešimtmečių rašytinius šaltinius – senovės visuotinės istorijos mokyklinius vadovėlius, universiteto dėstytojų paskaitų publikacijas bei to meto pedagoginę periodiką, apžvelgiama, kaip tarpukario Lietuvoje buvo formuojamas požiūris į senovės visuotinės istorijos vietą mokymo programose ir su kokiais iššūkiais susidurta 1922–1939 m. mokant senovės Rytų istorijos.
Plačiau skaitykite nuorodoje.
Tekstą parengė Sandra Veprauskienė
