Žilvinė Gaižutytė-Filipavičienė „Lietuvos gamtos menai ir antropoceno estetika“
Šiandien, regint negrįžtamus globalius gamtos ir klimato pokyčius, ekologijos klausimai tampa esminiais. Knygoje apžvelgiama kaip nuo XX a. II pusės Lietuvos vizualiuosiuose menuose pradedama kalbėti gamtosaugos ir ekologijos temomis, kaip apmąstomi XXI a. keliami iššūkiai, analizuojami Lietuvos gamtos menai ir antropoceno estetikos sklaida. Lietuvoje gamtosaugos klausimai dar XX a. 7-8 dešimtmečiais buvo keliami dokumentiniame kine ir plakatuose, vėliau – kraštotyrininkų ir žygeivių klubuose, ekologiniuose žygiuose, etnokultūrinio sąjūdžio renginiuose.
Monografijoje gvildenami įvairūs klausimai, susiję su meno ir gamtos santykiais, estetinių kategorijų ir meninės raiškos priemonių kaitos problemomis. Pasitelkiamos mokslininkų teorinės sampratos, kurios leidžia atskleisti gamtos, eko ir antropoceno menų savitumą. Ką gali menas ir menininkai ekologinių grėsmių akivaizdoje? Menininkai, bendradarbiaudami su mokslininkais – gamtininkais, ekologais ir aplinkosaugininkais, apmąsto žmogaus ir gamtos santykius, žmonijos poveikį planetos gyvybės raidai, kalba klimato kaitos ir visuotinio atšilimo, masinio gyvybės rūšių nykimo, bioetikos, ekologinių grėsmių ir katastrofų temomis ir savo kūryba prisideda prie gamtos išsaugojimo.