Sociologijos skrynelė. Kančia – ne tik ypatingų progų viešnia

Kasdieniame gyvenime kančią ar kentėjimą paprastai siejame su trauminėmis patirtimis, praradimais (artimųjų, darbo, sveikatos), stichinėmis nelaimėmis ar katastrofomis. Be abejo, tokie įvykiai provokuoja stiprius išgyvenimus ir didelę kančią. Vis dėlto socialinių mokslų atstovai siekia atkreipti dėmesį į tokio pobūdžio kentėjimą, kurį sukelia ne tik intensyvi patirtis, bet ir iš pažiūros paprastas kasdienis gyvenimas. XVIII–XIX a. socialiniai mokslai susidomėjo socialinio kentėjimo problema, kurią iki tol buvo monopolizavusi religija, ir pradėjo nagrinėti socialines žmonių kančios ir skausmo priežastis. Kentėjimą vis dažniau imta sieti  su žmonių kasdienybėje vykstančiais procesais, o ne su metafiziniais, egzistenciniais, religiniais, kaltės, bausmės, atpirkimo klausimais, tragiškais asmeniniais ir visuomeniniais įvykiais. Taip atsirado poreikis suprasti, kaip socialinė tvarka ir žmonių kuriami santykiai gali didinti arba mažinti kasdienės kančios patyrimą. Palaipsniui buvo prisijaukinta socialinio kentėjimo sąvoka, kuri rodo, kad mus supanti socialinė realybė ir kasdienybė gali skaudinti emociškai,  psichologiškai ir socialiai. Galbūt čia tiktų smėlio laikrodžio metafora, kai smėlis – po truputį į žmogaus gyvenimą byrantys kasdieniai vargai; nepavykus laiku išsikuopti jie, atrodydami nereikšmingi pavieniui, krūvoje gali pasiglemžti džiaugsmą, laiką, savivertę, pasitikėjimą, santykius, ramybę, sveikatą. Sociologijoje įprasta manyti, kad šie smėlio grūdeliai yra socialinės struktūros ir santykių produktai, pavyzdžiui, įstatymai, kuriais privilegijuojamos vienos socialinės grupės ir pažeminamos kitos; etikečių klijavimas, net dorą žmogų galintis paversti nusikaltėliu; viešosios nuomonės tironija,  pasiglemžianti minties individualumą; rinkodaros praktikos, kuriančios daugybę iliuzijų apie tobulą darbuotoją, kūną, drabužį ar prekės ženklą ir atitinkamai formuojančios prarajas tarp tų, kurie netobuli.

Manoma, kad dabar žmonės išgyvena gana paradoksalią situaciją – dar niekada nebuvo tiek daug priemonių, padedančių sumažinti kančią (psichologinę ir fizinę), tačiau tuo pat metu pastebima, kad žmogus tampa vis labiau pažeidžiamas, mažiau atsparus skausmui ir kentėjimui. Turbūt taip veikia mechanizmas, kai gaudamas turi ir duoti – gauname priemonių malšinti skausmą, bet palaipsniui tampame jam neatsparūs, skausmo ir kančios slenkstis vis žemėja. Sociologai, antropologai, psichologai  ir kitų socialinių mokslų atstovai pastebi, kad visuomenėje, kurioje nuolat keliami ir palaikomi laimės, nepriekaištingos sveikatos, tobulo kūno, jaunystės idealai, kentėjimas tampa dramatiškas (Altuna Lizaso, 2005).  Manoma, kad šiandien itin svarbus kentėjimo šaltinis yra rinka ir vartojimas, kurie augina žmonių poreikius ir nepasitenkinimą, jei nepavyksta jų patenkinti. Pastaraisiais dešimtmečiais žmonių pasaulyje atsirado daug daiktų, įvaizdžių, lūkesčių, skubos ir ateities planų, tačiau labai sumažėjo galimybių ramiai pamąstyti apie savo gyvenimą ir neskubant gyventi dabartyje. Dėl itin išplėtotos laimės ir nepamatuotų lūkesčių pramonės, kentėjimas tampa slaptas, izoliuotas, epizodinis, tarsi konfidencialus biografijos faktas, kurio nevalia demonstruoti kitiems (Tereškinas, Dryžaitė, 2009). Tačiau toks privatizuotas kančios išgyvenimas neretai užmaskuoja galimas pirmines kentėjimo priežastis ar jo pasekmes – atstūmimą, diskriminaciją, išnaudojimą, vienišumą, bejėgystę, nesaugumą, pažeidžiamumą ir kitus patyrimus, kuriuos sukuria žmogų supantis socialinis kontekstas.

Sociologas Anthony Giddens (1990) mano, jog šiuolaikiniame pasaulyje didelę įtampą kelia netikrumo jausmas, nes sparti kaita ir gyvenimo tempas nesuteikia saugumo ir stabilumo pojūčio. Jo manymu, moderniame pasaulyje, kuriam būdingi nuolatiniai pasikeitimai, krizė tampa pastovia būsena, kadangi nekrizinių laikotarpių vis mažėja ir jie vis trumpėja (Thumala 2002). Kaita ir nestabilumas taip pat turi savo kainą – modernią visuomenę sudaro bendruomenės, kurios dėl stiprios socialinės kaitos sutrūkinėja, praranda artimus ryšius, susvetimėja ir nutolsta. Taigi nors tam tikri modernios visuomenės pasiekimai leidžia sumažinti kančią – gyvename vis ilgiau, daugelio infekcinių ligų galima išvengti ar jas išgydyti (štai ir dabar daugybė mokslininkų kuria vakciną, vaistus ar ieško  technologinių sprendimų Covid-19 pandemijai suvaldyti), lėtines ligas galime palengvinti, turime įvairių vaistų, malšinančių fizinį skausmą, gydančių nemigą ir liūdesį, tačiau, nepaisant šių pasiekimų, kančia nemažėja. Kartais atrodo, kad žmonės, gyvendami gana patogiuose slėniuose, neretai jaučiasi tarsi gyventų apkasuose. Štai Elizabeth Wurtzel autobiografinėje knygoje „Prozako karta“ pastebi, kad dabartinis jaunimas (apie juos rašyta senokai – 1994 metais, dabar jie yra vidutinio amžiaus amerikiečiai) nematė nei karo, nei bado, nei tremties,  bet rašo labai niūrius ir pesimistinius rašinius, o keturi  iš penkių mašinoje sėdinčių žmonių greičiausiai vartoja prozaką (tuo laiku populiarų vaistą nuo depresijos). Taigi kodėl karta, pagal šiuolaikinius vertinimo standartus, gyvenusi kone geriausiu žmonijos periodu, jaučiasi tokia nelaiminga ir emociškai pažeidžiama? Knygoje „Pasaulio svoris“ (1999) sociologas P. Bourdieu kalba apie „mažus vargus“,  būdingus įvairioms socialinėms grupėms priklausantiems žmonėms, ir kylančius gyvenant paprastus kasdienius gyvenimus. Žodžiu „vargas“ (angl. misery) prancūzų sociologas nusako ne tik situacijas, kai žmogui trūksta būtiniausių materialinių dalykų, bet ir situacijas, kai žmogus jaučiasi atstumtas, bejėgis, nereikalingas, pažeidžiamas, o jo viltys ir planai yra žlugdomi arba labai sunkiai įgyvendinami statant įvairius socialinius barjerus. Mokslininko manymu, pagrindinės dominuojančios sistemos aukos yra paprasti žmonės, kuriuos supa nematomos priespaudos – jie gyvena iš pažiūros „normalų“ gyvenimą, tačiau jaučia nuolatinį nerimą ir socialiai kenčia. Galbūt savus „karus“, „tremtį“ ir „badą“ šiandien išgyvename dėl kitų priežasčių ir kitomis formomis nei žmonės, patyrę realius karus, maisto stygių ar tremtį? Diskutuodami apie socialinį kentėjimą, sociologai ir antropologai pabrėžia, kad tai socialinė patirtis, veikianti visą visuomenę per kultūrinių reikšmių, kolektyvinio elgesio ir subjektyvių žmonių reakcijų trikampį (Tereškinas et al. 2009). Medicinos antropologas ir psichiatras Arthur Kleinman teigia: „kentėjimas yra socialinis ne tik dėl to, kad skirtingos socialinės jėgos sulaužo socialinius ryšius ir suluošina sielas bei kūnus, bet ir dėl to, kad socialinės institucijos teikia pagalbą tik tam tikrai kenčiančiųjų kategorijai (kurią institucijos sukonstruoja kaip autorizuotus pagalbos gavėjus), tačiau atmeta kitus arba žiūri į juos su biurokratiniu abejingumu“ (Kleinman 1997; 321).

Socialinio kentėjimo sąvoka atkreipia dėmesį į daugybę socialinių problemų, kylančių iš socialinių skriaudų ir traumų, kurias patiria žmonės. Skurdas, bedarbystė,  ligotumas, alkoholizmas ar narkomanija,  smurtas,  prasta sveikata ar asmeniniai santykiai gali būti socialinio kentėjimo priežastis ir pasekmė. Taigi itin svarbu apie kasdienės kančios patyrimą kalbėti ne tik svarbių neigiamų įvykių (netekties, ligos)  ar katastrofų, bet ir kasdieniškai paprasto  gyvenimo kontekste. Tai leidžia pamatyti, kad bet kokia socialinė sistema, kurianti nemažai socialinės kančios prielaidų, taip pat siūlo galimybių, kaip ją mažinti.

Dabartiniame Covid-19 pandemijos kontekste matome suardytą kasdienybės ir įprastumo vaizdą, tačiau vertinti jo poveikį dar gana sudėtinga ir per anksti. Tačiau paspėlioti galima. Štai  sociologas Paul Draus (2020) sako, kad kartais nėra nieko baisiau už žmonių reakciją į tam tikrus įvykius. Jis kalba apie traumas, kurios savaime yra stipriai žalojanti patirtis; deja, reakcijos į jas neretai būna ne tik žalingesnės, bet ir ilgiau trunka, traumą, nelaimę ar katastrofą paversdamos ilgai besitęsiančiu procesu. Jau dabar viešojoje erdvėje girdėti nemažai pasvarstymų, kaip pandemija paveiks ekonomiką, demokratiją, šalių bendradarbiavimą, žmonių nuostatas, eksponentiškai augančią technologinę kontrolę ir didėjančią diskriminaciją. Atsakyti niekas negali, bet tikėtina, kad iliuzinė žmogaus visagalybė suka kitu, pažeidžiamumo keliu. Ar pažeidžiamumo akivaizdoje sukursime tokias sąlygas, kurios leis gyventi sveikiau, lėčiau, ramiau, kokybiškiau, mažiau kenkiant gamtai ir neišnaudojant žmonių? Ar priešingai, jos diskriminuos, kontroliuos, varžys sprendimus ir laisves, kurs kitokius, dar nepažintus kasdienio kentėjimo patyrimus?

I. Dryžaitė, 2020 m. balandžio mėn.