Informacija
iBiblioteka
DUK

#SavaitėsKnygos T. Ditlevsen „Kopenhagos trilogija“, „Veidai“, M. Wiking „Mažoji laimės knyga. Hygge: gyvenimas pagal danus“

Savaitės knygos

Įkvėpimui ir atokvėpiui

Keliaujančios savaitės knygos

Nenumaldomai artėjant atostogoms, pradedame ieškoti kelionės krypčių bei knygiškų nuotykių pasiūlymų, o gal tiesiog erdvės būti su kitais pasiklydusiais?

Šios savaitės knygų rekomendacijos lėktuvais skraidė tarp Vilniaus, Stokholmo, Orhuso, Kopenhagos. Jos apkeliavo beveik 3 rytinės Jutlandijos (Danijos) bibliotekas, kol galiausiai daniško, arba šiaurietiško, gyvenimo ir išgyvenimo taisyklės nugulė šiame tekste. Kviečiu į kelionę socialiniais danų autorės Tovės Ditlevsen brandos ir priklausomybių labirintais. O kad viskas nebūtų taip juoda ar pilka, atsiverskite mėlyną danų laimės knygelę, kuri išmokys, kaip susikurti savo hygge.

Hygge – tai žodis, kuriuo dažnai apibūdinama įsivaizduojama šiaurietiško gyvenimo kokybė su visa jai būdinga šiluma, namų jaukumu ir pasitenkinimu gyvenimu. Hygge – skiriamasis regiono bruožas, tarsi prekės ženklas.

Priešingybė hygge jaukumui ir pasitenkinimui – Tovės Ditlevsen „Kopenhagos trilogijoje“ aprašomas gyvenimas. Tai psichologinis 20 a. pradžios socialinis portretas.

Tovė Ditlevsen (1917–1976) tituluojama vienu unikaliausių ir svarbiausių XX a. danų literatūros balsų. Gimusi ir užaugusi Kopenhagos darbininkų klasės rajone, jau būdama paauglė išgarsėjo savo poezija. Parašė daugiau nei 30 poezijos knygų, romanų, apsakymų ir atsiminimų, kurių daugelis autobiografiški. Kritikų atstumta kaip darbininkų klasės rašytoja, nesivaikiusi tuo metu klestėjusių modernizmo ir postmodernizmo literatūrinių madų, dabar Tovė Ditlevsen vadinama viena svarbiausių savo kartos autorių ir jos kūrybą pasaulis atranda iš naujo. (Leidykla „Tyto alba“)

Autorės kelias į sėkmę ir pripažinimą nebuvo lengvas. Ji augo visuomenėje, kurioje moterys neturėjo tiek daug kūrybinės laisvės ir privilegijų. Autobiografinėje „Kopenhagos trilogijoje“ Tovė piešia ne tik laikmečio, bet ir savo vidinės, psichologinės raidos paveikslą. Ambivalentiška motina, intelektualus, tačiau nesėkmingai dirbantis tėvas, motinos numylėtas brolis ir praeinančią vaikystę skaudžiai išgyvenanti Tovė. Pirmoje trilogijos dalyje galima užuosti skirtingus vaikystės kvapus, suprasti tos augančios asmenybės baimes, egzistencialistines mintis, kūrybinius ieškojimus ir nuopuolius.

Kopenhagos trilogija“ pirmą kartą Danijoje pasirodė kaip atskiros memuarų knygos: „Vaikystė“ (1967), „Jaunystė“ (1967) ir „Priklausomybė“ (1971).

Vaikystė ilga ir siaura kaip karstas, iš kurio pats negali išlipti.
– Tovė Ditlevsen, „Vaikystė“

Kopenhagiški memuarai, žinoma, rašyti jau iš suaugusios autorės perspektyvos ir prisiminimų, tačiau jos ankstyvoji kūryba, eilėraščiai liudija tam tikrą gyvenimo, tos pačios brandos tragizmą.

Daugialypiai moters vaidmenys ir transformacijos

Pirma trilogijos dalis prasideda, kai autorei penkeri. Gimusi Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, Tovė Ditlevsen supranta esanti nepritapėlė, savyje jaučianti kai ką nepaprasto ir dar nepažinto – pašaukimą rašyti. Trilogija tęsiasi Europai po truputį ritantis į Antrąjį pasaulinį karą. Priversta anksti palikti mokyklą, Tovė aukoja kūrybai skirtą laiką dirbdama bereikšmius, nesuprantamus darbus ir megzdama keistus, kartais net žalingus santykius su vyrais. Paskutiniame trilogijos tome aprašoma autorės kova tarp rašytojos pašaukimo ir konkuruojančių dukters, žmonos, motinos ir narkomanės vaidmenų. Šios trilogijoje pateikiamos idėjos itin aktualios ir šiandien.
Pripažinta šedevru, patekusi į „The New York Times“ geriausių 2021 m. knygų dešimtuką, „Kopenhagos trilogija“ – įtraukianti autorės kelionė per meilę, draugystę, ambicijas ir priklausomybę. (Leidykla „Tyto alba“)

Rodos, šiauriečių laimingo gyvenimo taisyklėmis Tovė nesivadovavo, o gal aplinkybės jai neleido būti visiškai laisva ir laiminga? Kiek nedaug trūko iki to jaukaus namų intymumo, artimo ir tikro ryšio su aplinkiniais? Tovė savo memuaruose rašo apie daugialypius moters vaidmenis, transformacijas, kurios kartais veda į savidestrukciją. Apie vaikystę kalba aštriai, skausmingai, atskleidžia, kaip kartais vieniša būti vaiku.

Vaikystė yra tamsi ir visada dejuoja kaip mažas gyvūnas, uždarytas rūsyje ir pamirštas. Jis veržiasi iš gerklės kaip tavo kvėpavimas šaltyje, ir kartais jo būna per mažai, o kartais per daug. Ji niekada tiksliai netelpa. Tik tada, kai ji jau išvarginta, gali ramiai į ją žiūrėti ir kalbėti apie ją kaip apie išgyventą ligą.
– Tove Ditlevsen, „Vaikystė“

Daugiaveidiškumas ir riba tarp skausmo ir džiaugsmo

Keliaudama knygos puslapiais bei ieškodama ryšio tarp daniškojo hygge ir Tovės Ditlesven, radau daugiau prieštaravimų nei to tikrojo šiaurietiško džiaugsmo. Kitas autorės romanas „Veidai“ tik dar labiau viską ištrina, sulieja.

Jo veidas staiga išsiliejo, kaip tada, kai pamiršti persukti juostelę ir padarai dvi nuotraukas viename kadre.
– Tu turi du veidus, – baugiai tarė ji. – Tai draudžiama. Galima nešioti tik vieną.

Gal ir hygge – tik vienas iš daniškų veidų? Tovės „Veidai“ – tarsi 4-oji „Kopenhagos trilogijos“ dalis. Romanas paremtas autorės asmenine patirtimi psichiatrijos ligoninėje, kovojant su depresija ir priklausomybe nuo raminamųjų. 1968-ieji, Kopenhaga. Knygų vaikams rašytoja Lisė pagaliau sulaukia pripažinimo. Tačiau džiugesį aptemdo pakitęs jos vyro elgesys: Gertas negali susitaikyti su žmonos šlove ir nė nenutuokia, kad Lisė žino, kas vyksta tarp jo ir namų tvarkytojos. Lisė taip pat žino, kad juodu mėgins jos atsikratyti.

Stiprėjantis moters nerimas pamažu virsta obsesija, atvedančia ją į psichiatrijos kliniką. Čia ją pasitinka daugybė veidų. Teisiantys, įtarinėjantys, mylintys veidai – tarsi greitai besikeičiančios kaukės, tarp kurių lengva pamesti tikrąjį savo atspindį. Mėgindama grįžti į save Lisė susiduria su gąsdinančia mintimi: o kas, jeigu beprotybė – vienintelė jai įmanoma laisvės forma?

„Veidai“ – įspūdingas kūrinys, nagrinėjantis T. Ditlevsen prozai būdingas psichinės sveikatos, moters vaidmens visuomenėje, meninės saviraiškos temas. Lisė Mundus – be galo įdomi, nepatikima pasakotoja, priverčianti susimąstyti apie veidus, kuriuos kuriame, slepiame ir keičiame palaikydami santykį su kitu. (Leidykla „Tyto alba“)

Kokios yra laisvės ir laimės formulės?

„Hygge“ – tai būsena, kurią patiriate, jei esate santarvėje su savimi, sutuoktiniu, mokesčių inspekcija ir savo vidiniais organais.
– Tovė Ditlevsen

Tovės gyvenime sunku įžvelgti vidinę santarvę, bet daugiausiai laisvės jai teikė pats rašymas. Ar rašymas ir yra hygge dalis? Net jeigu tai, ką rašė autorė, niekam nerūpėjo, ji vis tiek rašė, tai jai buvo vaistas nuo tuo laikotarpiu paplitusios ligos – melancholijos.

Nors mano eilėraščiai niekam kitam nerūpi, aš turiu juos rašyti, nes tai slopina liūdesį ir ilgesį mano širdyje.
– Tove Ditlevsen

Norėdami sukurti laimės formules, rašome pagalbos sau knygas, pasitelkiame įtaigą, konsteliacijas ir viską, kas mus atitolina nuo mūsų pačių tragizmo. Galbūt laimė yra suvokimas, kad vieną dieną užaugsi ir visi tie vaikystės prisiminimai sugrįš tik kaip nostalgija, galbūt net atsiminimų lagamino pavidalu? Ar dar užuodžiate savo vaikystės kvapą? Gal kažkur Danijoje jis kvepia anyžiumi, kukurūzais, senomis knygomis ir gaiviu jūros vėjo gūsiu?

Kviečiame užsisakyti knygas:
Tovės Ditlevsen „Kopenhagos trilogija“ ir „Veidai“
Meiko Wikingo „Mažoji laimės knyga. Hygge: gyvenimas pagal danus“

Visos knygos tarsi socialiniu teletiltu sujungė Ąžuolyno ir Danijos Orhuso „Dokk1“ bei Randerso bibliotekas. Bibliotekos nebėra tik išminties, kūrybinės laisvės ir įkvėpimo saugykla, tai ir socialinė erdvė žmonėms, kurie ieško to tikro hygge intymumo, artimos aplinkos. Bibliotekos žmogiškos, jos skirtos žmonėms, o knygų lentynos tik skatina pradėti mums visiems taip reikalingą pokalbį.

Esame socialinės būtybės, ir tai aiškiai matyti, kai palyginame žmonių pasitenkinimą santykiais su jų bendru pasitenkinimu gyvenimu. Svarbiausi socialiniai santykiai – tai artimi santykiai, kuriuose kartu su kitais išgyvename dalykus ir patiriame, kad esame suprasti, dalijamės mintimis ir jausmais, teikiame ir gauname paramą. Vienu žodžiu: hygge.
– Meik Wiking, „Mažoji laimės knyga. Hygge: gyvenimas pagal danus“

Jeigu savaitės knygos rekomendacijos neužtenka, pasinaudokite pasiūlymu gauti suasmenintas knygų rekomendacijas!

Skiltis „Bibliotekininkas rekomenduoja” padės greičiau rasti jus dominančias knygas. Užpildžius anketą čia, bus pasiūlytos knygos pagal jūsų pamėgtą žanrą, temas, laikotarpį.

Ąžuolyno bibliotekos literatūrologė Donata Bocullo