Informacija
iBiblioteka
DUK

#SavaitėsKnyga Silvios Moreno-Garcios „Daktaro Moro duktė“, įkvėpta H. G. Wellso fantastikos

Savaitės knyga Silvios Moreno-Garcios „Daktaro Moro duktė“

Įkvėpimui

Žiūrėdama į veidrodį ji jautėsi taip, tarsi jame, galbūt joje, būtų nematomas plyšys.
– Silvia Moreno-Garcia, bestselerio „Meksikos gotika“ ir „Daktaro Moro duktė“ autorė

Silvios Moreno-Garcios kūrinys „Daktaro Moro duktė“ – tai mokslinės fantastikos, istorinio ir gotikinio romano mišinys, įkvėptas klasikinio H. G. Wellso pasakojimo „Daktaro Moro sala“. Tik autorė čia kuria savarankišką, alternatyvią istoriją, kurioje gvildenamos sudėtingos moteriškos tapatybės, priklausomybės ir žmogiškumo temos, kartu įtraukiant ir nemažai socialinės visuomenės kritikos.

„Daktaro Moro duktės“ priešistorė

Romane „Daktaro Moro sala“ herojus skausmingomis operacijomis bando sužmoginti gyvulius ir laukinius žvėris, tačiau galiausiai pralaimi: Morui žuvus, pusžmogių žvėriška prigimtis diena iš dienos gožia jų žmogiškus bruožus, o pasakotojas, grįžęs į Angliją, dairosi į aplinkinius žmones ir jaučia iš visų besiveržiantį žvėrį: „Išeidavau į gatves, kad atsikratyčiau šių haliucinacijų, bet tykojančios moterys kniaukdavo man pavymui, slaptingi, godūs vyrai vogčia šnairuodavo į mane, pro šalį kosėdami praeidavo nusikamavę ir išblyškę darbininkai, nuolat skubėdami – tarsi sužeisti, krauju aptekę elniai… Ypač koktūs man buvo tušti, bereikšmiai žmonių veidai traukiniuose ir omnibusuose; jie daugiau panėšėjo į numirėlius nei į giminingas man būtybes…“ Vis dėlto pasakotojas galiausiai randa sielos ramybę, leisdamas dienas prie išmintingų knygų, nes jos „mūsų gyvenime – tai šviesūs langai, užžiebti spindinčių žmonių sielų“.

Moteriškoji „Daktaro Moro salos“ versija

Silvia Moreno-Garcia, sekdama siaubo fantastine H. G. Wellso priešistore, skaitytojus nukelia į XIX a. pabaigos (1871 m.) atokias Meksikos Jaksaktūno džiungles, kur vyksta paslaptingi eksperimentai, politiniai perversmai. Tik šioje istorijoje žvilgsnis atsuktas ne tik į genijų daktarą Moro bei jo vidinę dramą, bet ir į Karlotę Moro, jo dukrą, kuri tarsi gyvena tėvo eksperimentų bei plantacijų darbininkų ir gyvūnų hibridų šešėlyje. Pasaulis kitoje užrakintų rančos vartų pusėje Karlotei pažįstamas tik iš tėvo parinktų knygų.

Norėdama bent kiek nusiraminti Karlotė paėmė nuo lentynos knygą, atsisėdo į krėslą, kuriame sėdėdama visad skaitydavo. Norėdamas sudominti dukrą mokslu daktaras Moro dovanojo Karlotei daug knygų apie augalus ir gyvūnus, apie biologinius stebuklus, kad greta Pero pasakų Karlotė skaitytų ir labiau mokslinius tekstus. Daktaras Moro nenorėjo, kad duktė būtų skaičiusi tik „Pelenę“ ir „Mėlynbarzdį“. Paklusni Karlotė skaitė viską, ką tėvas priešais ją padėdavo.
– Silvia Moreno-Garcia, „Daktaro Moro duktė“

Romane ir daugiau vidines dramas bei mokslo ribas bandančių įveikti personažų. Į Moro rančą atvyksta nerimastingas prižiūrėtojas Montgomeris, jis įsipainioja į Karlotės ir hibridų gyvenimą, o turtingo žemvaldžio sūnaus Eduardo Lisaldės atvykimas dar labiau komplikuoja istoriją, įžiebdamas meilės trikampį tarp džiunglėse pasiklydusių neviendimensių personažų.

Silvia Moreno-Garcia puikiai moka kurti daugialypius veikėjus. Karlotė vaizduojama kaip stipri, tačiau tėvo saugoma ir tramdoma moteris, trokštanti laisvės ir kartu ištikima savo tėvui. Jos bendravimas su Montgomeriu ir Eduardu ją keičia, augina ir išlaisvina. Montgomeris yra ydingas, bet simpatiškas personažas. Jo tamsi praeitis ir augantis prisirišimas prie Karlotės suteikia istorijai gilumo. Jo priešingybė – savanaudis Eduardas. Patys žmonių ir gyvūnų hibridai yra saviti personažai, kiekvienas jų kovoja su savo prigimtimi. Moreno-Garcia juos piešia ir tragiškus, ir atsparius, suteikdama jiems žmogiškumo.

Kolonializmo bei patriarchato šešėlis ir perrašyti naratyvai

„Meksikos gotikos“ autorė dar sykį įrodo savo genialumą kūryboje derindama šių laikų politinį sąmoningumą su šiurpios gotikinės romantikos patrauklumu.
– „The Guardian“

Knygos autorė Silvia Moreno-Garcia nagrinėja tokias temas kaip kolonializmas, darbininkų išnaudojimas, mokslinių eksperimentų etiškumas. Romane kritikuojami patriarchalinė santvarka, klasių skirtumai, turtingos valdančiosios klasės vykdomas vietinių darbininkų išnaudojimas, pabrėžiami suvaržymai, su kuriais susiduria tokios moterys kaip Karlotė. Šios socialinės problemos persipina su etinėmis dilemomis, kylančiomis dėl daktaro Moro eksperimentų, o tai kelia klausimus: Kokia yra mokslo pažangos kaina? Kur yra riba tarp žmogiškumo ir monstriškumo?

Panašūs mokslo pažangos šešėliai slepiasi ir kitame mokslinės fantastikos kūrinyje „Prasti reikalai“ (angl. Poor Things), parašytame škotų rašytojo Alasdairo Gray’aus. Ši knyga, pagal kurią sukurtas to paties pavadinimo Yorgos’o Lanthimos’o filmas (2023 m.), ir Silvios Moreno-Garcios „Daktaro Moro duktė“ – du autonomiški kūriniai, kurių tematika iš esmės sutampa. Abiejuose romanuose stipriai kritikuojama mokslinė etika, lyčių normos ir visuomenės struktūros, pateikiami skirtingi, tačiau vienas kitą papildantys požiūriai į žmonijos pažangos ir savęs pažinimo siekį. Abu romanai įkvėpti klasikinių mokslinės fantastikos kūrinių (H. G. Wellso „Daktaro Moro sala“ ir Mary Shelley „Frankenšteinas“), tačiau šio amžiaus autoriai pateikia alternatyvius naratyvus, iškelia į paviršių šiek tiek kitokias temas, kitus personažus bei balsą suteikia toms ir tiems, kurie visuomenėje ir populiariojoje kultūroje ilgą laiką buvo nematomi.

Štai kodėl mūsų menai ir mokslai negali pagerinti pasaulio, nepaisant to, ką sako liberalūs filantropai. Mūsų didžiuliais naujaisiais moksliniais įgūdžiais pirmiausia naudojasi velniškai godžios, savanaudiškos, nekantrios mūsų prigimties ir tautos dalys, o rūpestinga, geraširdė socialinė dalis visada lieka antra.
– Alasdair Gray, „Prasti reikalai“

Silvios Moreno-Garcios romanas – tai nuotaikingas, gotiškas pasakojimas, giliai įsišaknijęs istoriniame ir kultūriniame Meksikos kontekste, o Alasdairo Gray’aus romanas – žaisminga, satyrinė Viktorijos laikų visuomenės kritika. Abiejų kūrinių veiksmas vyksta XIX a., tik skirtinguose kontinentuose. Tiek „Daktaro Moro duktė“, tiek Viktorijos laikų Glazge gyvenanti Bela Bakster („Prasti reikalai“) ieško būdų išsilaisvinti iš ekscentriško mokslininko, savo tėvo šešėlio. Alasdairo Gray’aus romane Bela stengiasi savarankiškai sukurti savo tapatybę, griauti Viktorijos laikų visuomenės lytines ir seksualines normas. Šiame pasakojime susipina satyra, socialiniai komentarai ir mokslinė fantastika. Abiejuose kūriniuose išryškinamos progresyvaus mokslo pasekmės, ne visos jos akivaizdžiai matomos. Nors su Karlote tėvas Moro tiesiogiai neeksperimentuoja, bet, kaip ir daktaras Godvinas Baksteris, valdo dukros gyvenimą, sprendžia, ką jai skaityti, kiek plačiai išskleisti sparnus. „Prasti reikalai“ ir „Daktaro Moro duktė“ – tai ne tik kūriniai, keliantys feministines bangas, bet ir vaizduojantys socialinę atskirtį. Juk tos pačios laisvės trokšta Jaksaktūno plantacijos darbininkai, žmogaus ir gyvūno hibridai, tos pačios pagalbos laukia ir nuo karščio mirštantys vergai saloje, kurią savo išsilaisvinimo „Odisėjoje“ aplanko Bela Bakster.

„Daktaro Moro duktė“ – romanas, kurį galima analizuoti pačiais įvairiausiais pjūviais, tai istorijos, kurios suvirpins skirtingas skaitytojų stygas ir leis įsiklausyti bei išvysti, kokie personažai slepiasi už ekscentriškų mokslininkų ir jų eksperimentų.

Knygą užsisakyti galite čia.

Jeigu savaitės knygos rekomendacijos neužtenka: pasinaudokite pasiūlymu gauti suasmenintas knygų rekomendacijas! Skiltis „Bibliotekininkas rekomenduoja” padės greičiau surasti jus dominančias knygas. Užpildžius anketą čia bus pasiūlytos knygos pagal jūsų pamėgtą žanrą, temas, laikotarpį.

Ąžuolyno bibliotekos literatūrologė Donata Bocullo